Šių metų balandžio 20 d. į amžinybę pasitraukė jautrios ir taurios širdies Lietuvos sūnus Mykolas Karčiauskas. Vieniems Jis buvo vyras, tėvas, bičiulis, kitiems – poetas, publicistas, vertėjas, dar kitiems – ilgametis Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo direktorius. Mums Jis buvo Poezijos pavasario Punsko ir Seinų krašte pradininkas, Lenkijos lietuvių spaudos ir istorijos paveldo metraščio „Terra Jatwezenorum“ globėjas ir rėmėjas.
Tiek daug darbų nepadarytų liko, tiek mumyse yra prisiminimų apie Jį. Pasiliks jie kaip tiltas iš šio pasaulio į Anapilį, kad brangintume vieni kitus, kad būtume visiems laikams atgimę.
Kiekvienas kitaip prisimena Mykolą Karčiauską, kitokias gyvenimo nuotrupas galėtų atpasakoti, kitokius padėkos žodžius tarti. Kiekvienas iš mūsų turi savo Vaižgantą, Maironį, savo Krėvę, Šatrijos Raganą, savo Marcinkevičių ir Mykolą Karčiauską. Su mūsų tautos dainių pavardėmis galėtume ne vieną gražų eilėraštį sukurti. Jie išsakytų mūsų tautos norą būti, gyventi, bylotų apie jos praeitį, puoselėjamas viltis.
JAUNYSTĖ
Gal mūsų likimas kartoja
Jaunystę senų pranašų,
Nes viskas šiandieną, brangioji,
Į praeitį jau panašu.
Jau skleidžiasi liepžiedžiai, žydi
Jurginai, jau buvo, kas būna
Pražydęs, jau vasara lydi
Į rudenį auksą karūnai.
Ne mus vainikuos, tik idėją,
Tik įvaizdį – buvom jauni,
O medžių ošimas stiprėja,
Melodija sklinda paini.
Mes prieblandoj švenčiam,
Bučiuojam vaikystės prisiminimus.
O mus ten kažkas suskaičiuoja
Žaibais, jie panašūs į mus.
Karčiauskas, Mykolas. 1985. Dienos – elegijos: Eilėraščiai. Vilnius, Vaga.
Liūdna yra ir liūdna liks… Mykolo Karčiausko mirtis padėjo man suvokti vieną dalyką: Jis buvo su mumis ir šalia mūsų kaip kažkas nepaprastai jautraus, mistiško, nors tuo metu mums sunkiai suvokiamo.
Gimė jis 1939 m. kovo 15 d. Žvirgždėje, Pasvalio r. 1966 m. baigęs VU Teisės fakultetą dirbo laikraščio „Vakarinės naujienos“ korespondentu, vėliau Kauno kultūros namų direktoriumi, Lietuvos rašytojų sąjungoje, kelių laikraščių redakcijose, „Vilties“ spaustuvėje ir kitur. Mykolo Karčiausko kūrybinis palikimas didžiulis. 1973 m. buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Išleido daugiau kaip trisdešimt eilėraščių, poemų, prozos ir vertimų knygų bei daug knygų vaikams. Poezijos kūriniai buvo paskelbti rusų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių kalbomis.
Mykolas Karčiauskas mylėjo ne tik savą tautą ir valstybę, bet ir etninių žemių lietuvius. Punsko krašte Jis jautėsi tarytum savo pakluonėse. 1920-aisiais dėl šio krašto kovojęs Jo senelis ilgai sėdėjo lenkų kalėjime ir iš ten rašė namo ilgesingus laiškus. Jo žmona Narutė kilusi iš šio krašto. Apie Seiniją Jam kitados buvo papasakojęs poetas Albinas Žukauskas. Jo šimtametė medinė troba Bubeliuose Mykolui atrodė mistiška, lyg susigūžusi, tarsi saugotųsi ko nors, ko nors bijotųsi. Ji Jam primindavo paties gimtinę, kurioje augo senelio pasodinti dangų remiantys beržai.
Mykolas rūpinosi poeto Albino Žukausko atminimo įamžinimu Bubeliuose. Beje, Jam sumanius pagaminta memorialinė lenta po poros dienų buvo išniekinta. Mykolui tai atrodė nesuprantamai beviltiška. Kalbėjausi su Juo tą vakarą ir jaučiau, kad Jo širdyje kažkas labai gilaus nutrūko. Jis norėjo, kad Bubeliuose būtų daugiau Albinui Žukauskui skirtų atminimo ženklų. Jo troboje ketino įrengti poetui skirtą memorialinį muziejų, aplink sodybą pasodinti žaliuojančių 100 beržų giraitę.
Mykolas Karčiauskas, eidamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo direktoriaus pareigas, buvo vienas uoliausių Lenkijos lietuvių spaudos rėmėjų, daug metų Vilniaus signatarų namuose organizavo Punske leidžiamo istorijos paveldo metraščio „Terra Jatwezenorum“ sutiktuves, stengėsi surasti šiam leidiniui lėšų, bendradarbių ir skaitytojų. Dažnai svečiavosi Punsko ir Seinų krašte. Lankydavosi Poezijos pavasaryje, Rudens literatūriniuose skaitymuose ir kituose renginiuose.
Valdo Žilionio nuotr.
ŽIEMOS TYLOJ
Baisu, kad šerkšnas mus išduos, –
Alsavimas nuo medžių puola,
Ir nuostaba įstrigs veiduos
Kaip apledėjęs vėjo šuoras.
Žiūrėsim – ir atlėks kita
Banga, laiminga ir bevaisė.
O tu šypsaisi lyg kalta,
Žiemos tyloj dairaisi.
Ir taip stovėsime ilgai
Tyloj, nes šerkšnas žūti gali.
Žiūrėsime kaip du langai
Į sniego baltąjį vualį.
O viskas baigsis, sujudės
Širdis lyg paukštis, šerkšną puolęs.
Kažkas veiduos įsiskaudės,
Kaip apledėjęs vėjo šuoras.
Karčiauskas, Mykolas. 1982. Kaita: Eilėraščiai ir poemos. Vilnius, Vaga.
Mykolo Karčiausko kapas Menininkų kalnelyje Antakalnio kapinėse
Sigitas Birgelis, punskas.pl