Vienmetis su Lietuvos Nepriklausomybe, karo išgintas iš Lietuvos ir jos niekada nebematęs, Kanadoje vienų lietuvių mylėtas, kitų – ne, bet radęs bendrą kalbą ir su skirtingų tikėjimų, ir netikinčiais žmonėmis; jaunystėje kalintas, baustas, slapstęsis; optimistas, net sunkiausiais gyvenimo atvejais radęs išeitį, ištaręs priesaku sau ir kitiems tapusius žodžius „Niekada nenuleisti sparnų“ – toks buvo kunigas Petras Ažubalis, kurį tik dabar atranda Lietuva jo artimiausių žmonių dėka. Užtruks, kol apie šį kunigą ir jo darbus bus surinktos visos žinios, tačiau nuoširdus darbas jau duoda rezultatų: nusitiesė ryšys tarp Mississaugoje prieš 40 metų jo įsteigtos Lietuvos kankinių parapijos bei Anapilio sodybos ir jo gimtojo Biržų krašto. Kunigas Petras Ažubalis vėl suvienijo lietuvius, tapusius artimais, tik šįkart – gyvenančius ir priešingose vandenyno pusėse.
Didelių paieškų pradžia – nuotrauka
Kun. P. Ažubalis 1933 m. Ši nuotrauka, D. Ažubalienės rasta europeana.com svetainėje, buvo ieškojimų pradžia (nuotrauka iš Biržų muziejaus)
Šiais metais Mississaugoje esančioje Lietuvos kankinių parapijoje minint Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį, Dalia Ažubalienė, paskatinta klebono Nerijaus Šmerausko, su artimaisiais surengė nedidelę parodą parapijos steigėjo kunigo Petro Ažubalio, gimusio vasario 10 d., šimtųjų gimimo metinių proga.
Nuo kovo D. Ažubalienė, kunigo P. Ažubalio sūnėno Jono žmona, ėmėsi darbo, dar neįtardama, kad jis bus didžiulis. Pirmiausia surinko viską, ką turi namuose: jos vyro tėvai išsaugojo albumus su nuotraukomis.
– Pradėjo darytis labai įdomu, – sako D. Ažubalienė. – Su nuotraukomis atsirado kelionės iš Liuksemburgo į Torontą dokumentas, lotyniškai rašytas laiškas ir daugybė kitų laiškų bei dokumentų. Dauguma iš jų bus lietuvių muziejaus-archyvo rengiamoje parodoje, kuria rūpinasi vedėja Danguolė Juozapavičiūtė.
– Vieną vakarą, – pasakoja D. Ažubalienė, – Google pagalba ieškojau žinių apie kun. Petrą. Radau tik mūsų parapijos tinklalapį bei jauno būsimo kunigo nuotrauką tinklalapyje europeana.com su nuoroda, kad ji priklauso Biržų „Sėlos“ muziejui.
Buvo paminėta, kad kitoje nuotraukos pusėje yra kun. P. Ažubalio ranka užrašytas tekstas. D. Ažubalienė susirado muziejaus tinklalapį ir parašė laišką direktoriui.
Durys į kunigo jaunystės laikotarpį
– Kitą rytą džiaugsmas netilpo visame kūne ir veide, – atsimena D. Ažubalienė. Ji radusi direktoriaus atsakymą. Po poros valandų atskriejo laiškas iš muziejininkės Snieguolės Kubiliūtės: jiems labai smagu, kad pas juos keletą metų buvusi nuotrauka atgyja. Ją gavę iš kun. J. Dubniko sesers, kurie yra kun. P. Ažubalio pusbrolis ir pusseserė iš motinos pusės.
Taip užsimezgė gražus bendradarbiavimas su Lietuva, su Lietuvos kankinių parapijos steigėjo gimtine Biržais.
S. Kubiliūtė atsiuntė ir prašytą užrašą, ir daugiau nuotraukų.
– Pajaučiau, kokie artimi yra tie žmonės iš Biržų, nes mus sieja kunigas Petras. Snieguolės laiškas pravėrė duris į jo jaunystės gyvenimo laikotarpį, apie kurį mes daug nežinojome. Tie, kurie gyveno su juo Kanadoje, tuo pačiu laiku atvykę iš Lietuvos, apie jaunystės laikus tiesiog nekalbėdavo. Ne medus tie atsiminimai, matyt, buvo. Net kunigui Petrui mirus, „Tėviškės žiburiuose“ buvo apie jį parašyta nedaug, nors jis buvo vienas iš šio laikraščio steigėjų, pasirūpinęs, kad ir laikraštis turėtų savo patalpas.
Iš Biržų D. Ažubalienė gavo daug informacijos, nes muziejininkėms ją rasti lengviau.
Būsimas kun. Petras Ažubalis su jaunaisiais ateitininkais prie Biržų pilies rūmų griuvėsių apie 1935 m. Pirmoje eilėje antras iš dešinės Paulius Drevinis, būsimas poetas, tremtinys (nuotrauka iš Biržų muziejaus)
– Mes turime nuotrauką, kur kun. Petras su 50-čia jaunų gimnazistų, o kitoje nuotraukos pusėje jis surašęs visų pavardes. Nusiunčiau į „Sėlos“ muziejų, ir darbuotojos atpažino beveik visus veidus. Jiems taip pat labai įdomu: jie neturi nuotraukų, kurias turime mes.
D. Ažubalienė nusiuntė muziejui Lietuvos kankinių parapijos išleistą advokato P. Vilučio atsiminimų knygelę „Kunigas Petras Ažubalis karo sūkuriuose“ ir parapijos 70-mečio leidinį, kuo buvo apsidžiaugta ir susidomėta. Iš muziejaus ji gavo nuorodų į Biržų archyvus, iš ten buvo nukreipta į centrinius.
Ažubalis ar Užubalis?
D. Ažubalienė ėmėsi rašyti laiškus kun. P. Ažubalio giminėms į Lietuvą, ieškodama daugiau informacijos. Dabar ryšys palaikomas su jo sesers Marijonos vaikaičiais Lietuvoje, kurie atsiuntė įdomaus laiško kopiją. Jis pasirašytas kitos kunigo sesers – Emilijos Vileišienės – 1962 m. Jame teigiama, kad P. Ažubalis rašė laišką Panevėžio vyskupijos tribunolui prašydamas, kad pavardė „Užubalis“ būtų pakeista į „Ažubalis“, bet giminės abejojo laiško tribunolui egzistavimu. D. Ažubalienė kreipėsi į S. Kubiliūtę, o paskui pasiekė ir centrinius archyvus Vilniuje, kur buvo rasta byla.
– Ir verkiau, ir juokiausi, – sako D. Ažubalienė. – 1933 metais 15-os metų jaunuolis rašo tribunolui laišką ir išdėsto visą reikalą: pavardėje padaryta klaida, rašant ir rusų, ir lietuvių kalbomis. Pasirašyta Biržų gimnazijos 5-osios klasės mokinio Petro Užubalio… Kai ištekėjau, mane vadindavo, o vyresnieji ir dabar tebevadina Užubaliene, – šypsosi mano pašnekovė.
Tame laiške ji pastebėjo ir adresą, kur gyveno P. Ažubalis, kai mokėsi gimnazijoje. Ji vėl rašo į Biržus, ir jai atsiunčia to pastato nuotrauką: Rotušės gatvėje, prie pat katalikų šventovės…
Dokumentai kitomis kalbomis. Neatsakyti klausimai
„Sėlos“ direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė, taip pat įsijungusi į faktų apie kun. P. Ažubalį paieškas, su savo vyru surado vokiškai parašytus dokumentus. D. Ažubalienė pažįstamų vokiečių kilmės mokytojos ir kunigo, perskaičiusių dokumentus, dėka sužinojo, kaip kun. P. Ažubalis pakliuvo į stovyklą Vokietijoje. Kadangi ta vietovė dabar priklauso Lenkijai, D. Ažubalienė skambino ten…
– Yra daug neatsakytų klausimų. Mes turime 1936 m. nuotrauką, kurioje P. Ažubalis yra su kitais klierikais, įstojusiais į Kauno metropolijos kunigų seminariją. Kitoje, 1939 m. nuotraukoje, būsimasis kunigas su Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakulteto studentais. O kas jį mokė, kas su juo mokėsi, kur jis gyveno? Juk jis tik per keletą metų prasilenkė su Maironiu, – svarsto D. Ažubalienė.
Todėl ji planuoja pati skristi į Lietuvą ir surasti daugiau dokumentų ir nuotraukų, nes įsitikinusi, kad jų ten yra. Apie kunigo jaunystės laikotarpį papasakos į parapijos metinę šventę rugsėjo pabaigoje atskrendančios „Sėlos“ muziejininkės S. Kubiliūtė ir E. Lansbergienė.
„Jaučiu, kad jį pažinojau“
Nuo pavasario pasikeitė D. Ažubalienės gyvenimas. Ji pradėjo domėtis ir ateitininkų veikla, ir kunigo P. Ažubalio draugais, kurie yra nuotraukose šalia jo, buvusia Ažubalių šeimos parapija Papilyje. Paieškos išsiplėtė, išsišakojo.
– Aš jo niekada nemačiau, tačiau jaučiu, kad jį pažinojau. Tos nuotraukos tarsi kalba. Tie užrašai kitose nuotraukų pusėse… Kaip jie apie Lietuvą rašo… Kaip jie vienas kitam pritaria, paremia… Kaip jie nori nepriklausomos Lietuvos… Grįžtu iš darbo pavargusi, o mano ieškojimai man tarsi antras gyvenimas, atsipalaidavimas. Kartais nieko nedarau, tik sėdžiu išsidėsčiusi nuotraukas, šypsausi pati sau, pradedu tarsi kalbėti su tais žmonėmis, – nusišypso D. Ažubalienė. – Suartėjome ir su giminėmis Lietuvoje.
Dalios vyras Jonas ir jo mama labai vertina jos darbą ir laiką… Ir vaikai kasdien girdi, mato dokumentus. Kadangi kun. P. Ažubalis karo metu yra gyvenęs Čekijoje, šią vasarą Dalia su vyru ten buvo išsiuntę sūnų Audrių, universiteto studentą. Jam šeima patikėjo misiją aplankyti vietas, susijusias su Audriaus prosenelio broliu kun. P. Ažubaliu.
Audrius Ažubalis prie savo proprosenelio Stasio Ažubalio kapo Papilyje (nuotrauka iš asmeninio albumo)
„Kai ten gyveno mano šeima“
– Suradau beveik visas vietoves, kurių adresus davė mama. Prahoje praėjau pro pastatą, kuriame buvo įsikūręs gestapas. Ten žuvo daug žmonių, rūsyje buvo įkalintas bei tardomas ir kun. P. Ažubalis. Praėjau pro Karolio universitetą, kur mano senelio brolis mokėsi teologijos. Daug kartų perėjau garsųjį Karolio tiltą, ant kurio buvo kun. P. Ažubalis su P. Vilučiu, jau pradedant kristi bomboms. Ramu dabar Prahoje – ne taip, kai ten gyveno mano šeima… Jihlava miestelyje suradau vienuolyną – adresas nurodytas P. Vilučio knygoje, – kur kun. P. Ažubalis slėpėsi 7 mėnesius. Dabar ten Jaunimo namai. Ten gyvenantys žmonės nieko nežino apie tuos laikus… Aplankiau Zasmuky miestelį, jame buvusį pranciškonų vienuolyną, karo metu vokiečių paverstą kalėjimu dvasininkams, kur buvo įkalintas ir kun. P. Ažubalis… Lietuvoje giminaičiai sudarė 600 km maršrutą, ir aplankėme prosenelio kapą Mieleišių kaime. Ant jo paminklo gražus užrašas: „Už gerą kovą amžinybės vainikas“. Buvau Papilio šventovėje, kurią lankė mano protėvių šeima. Ten palaidotas mano proprosenelis. Buvau Biržų dideliame ir gražiame muziejuje – Radvilų rūmuose. Kun. P. Ažubalio jaunystės laikais jie buvo sugriauti. Prie jų jis nusifotografavęs su ateitininkais, – jautriai pasakojo tuoj po kelionės kalbintas Audrius Ažubalis.
„Kol nejausiu, kad padariau viską“
Galime, kaip sako D. Ažubalienė, gyventi ir taip: žiūrėti savo darbo, savo šeimynėlės, išvažiavai atostogų – parvažiavai… Tačiau pavardė jai savaime davė ir įpareigojimą, atsakomybę.
– Juk yra tiek prirašyta apie žmones, kurie yra padarę gero, ir man pasidarė skaudu, kad apie mūsų parapijos steigėją tai nėra padaryta,– apgailestavo D. Ažubalienė. – Tikrai jaučiu, kad esu ir paties kunigo Petro vedama. Ryte atsikeliu ir galvoju: dar ten nepaskambinau, dar ten neparašiau, to nepaklausiau, dar tą dokumentą peržiūriu ir ką nors naujo randu. Tai – nesustabdomas darbas. Kol nejausiu, kad padariau viską, ką galėjau, dar nebus pabaiga. Tai dovana Lietuvai Nepriklausomybės šimtmečio proga. Aš labai noriu, kad Lietuva sužinotų, kokį žmogų ji išaugino. Jis, kaip prelatas P. Gaida rašė straipsniuose, buvo „didžių darbų kunigas ir tvirtovės žmogus“. Ir tai dovana pačiam kun. Petrui Ažubaliui, nesulaukusiam laisvos Lietuvos.
Rima Žemaitytė-De Iuliis