Šiandien sukanka 100 metų, kai 1918 m. lapkričio 15 d. visuotiniame gyventojų susirinkime demokratiniu būdu buvo įsteigtas Punsko valsčius. 100-ųjų metinių proga noriu priminti pirmąjį Punsko valsčiaus viršaitį Petrą Pacenką.
Petras Pacenka gimė 1885 m. Punsko kaimo ūkininkų Rožės ir Jono Pacenkų šeimoje. Kadangi jų ūkis buvo nedidelis – vos 12 ha, Petras nuo jaunystės ėmėsi visokių amatų: iš skardos dirbdavo kibirus, indus, dėžes, įrišinėjo knygas. 1910 m. jis įsidarbino „Žiburio“ knygyne, kur buvo sukaupta per 1000 įvairių knygų. Jas reikėjo sutvarkyti, įrišti, ieškoti naujų. Alicijos Sitarskienės knygoje „Jie mylėjo savo kraštą“ rašoma: „Visiems privaloma knyga buvo maldaknygė. Nuolat vartojamos, jos susidėvėdavo, todėl reikėjo gerai įrišti. Pacenka puikiai atlikdavo šį darbą. Ieškodavo plonos odos aptraukti viršeliams, pasidarė spaudų, kuriuos įkaitinęs įspausdavo odoje kryžius ir kitokius ženklus. Išmoko paauksuoti įspaustus kryželius ir lapus. Maldaknygės būdavo labai gražios ir patvarios. Tikriausiai ir dabar žmonės turi jo įrištų maldaknygių.“
1913 m. Petras vedė Agnietę Tumelytę iš Alksnėnų kaimo. Juos Punsko bažnyčioje sutuokė vikaras kun. Martynas Krūvelis. Petrui ir Agnietei Pacenkoms 1916 m. gimė Agnietė, 1920 m. – Petras Vytautas, vėliau – Birutė, Elena, Danutė ir Natalė.
Punsko valsčiaus civilinių aktų knygoje nr. 110 užrašyta: „Tai įvyko Punske tūkstantis devyni šimtai trisdešimt septintųjų metų liepos keturioliktą dieną vienuoliktą valandą prieš pietus. Atėjo Petras Pacenka – penkiasdešimt dvejų metų ūkininkas, gyvenantis Punske, Seivų valsčiuje, Juozas Lukoševičius – penkiasdešimt aštuonerių metų laikrodininkas ir Mykolas Brilius – septyniasdešimt vienerių metų zakristijonas, abu gyvenantys Punske. Jų akivaizdoje Pacenka parodė mums sūnų pareikšdamas, kad jį pagimdė Punske tūkstantis devyni šimtai dvidešimtų metų sausio dvidešimt devintą dieną dešimtą valandą vakaro jo žmona Agnieška (mergautinė pavardė Tumelytė), tuomet trisdešimt vienerių metų. Vaikeliui šitam šv. Krikšto metu ketvirtą dieną po gimimo vikaras kunigas Juozas Švedas suteikė Petro ir Vytauto vardus. Krikšto tėvai buvo Juozas Tumelis ir Agota Jankauskienė. Šis aktas surašytas pavėluotai dėl Europoje vykusio karo. Aktas šis pristačiusiam ir liudininkams perskaitytas, mūsų ir jų pasirašytas.
Civilinių aktų knygų valdantysis kun. A. Žievys, Petras Pacenka, Juozas Lukoševičius, M. Brilius.“
Pirmojo Punsko valsčiaus viršaičio sūnus Petras pasakoja: „Apie mūsų giminės kilmę ir praeitį žinių mano atmintyje užsiliko labai nedaug. Žinau tik tiek, kad mano prosenelis buvo vardu Vincentas, o apie prosenelę – nieko. Proseneliai turėjo 3 (o gal ir daugiau) vaikus: Joną, Aleksandrą ir Agotą. Jonas vedė Rožę Tumelytę iš Punsko. Išaugino tris vaikus: Petrą, Katrę ir Juozą. Aleksandras berods iškeliavo į Ameriką, o sesuo ištekėjo už Lukoševičiaus Ramonų kaime.“
Prasidėjus žemės reformai Punsko gyventojai buvo skirstomi į vienkiemius, vadinamąsias kolonijas. Tuomet ir Pacenkos iš miestelio perėjo gyventi į Punsko kaimą.
Reikia pažymėti, kad pirmojo Punsko viršaičio Petro Pacenkos tėvai buvo labai religingi. Vaikus auklėjo labai griežtai, skiepijo jiems tikėjimo, teisingumo ir tautines vertybes. Petras jaunystėje lankė rusišką mokyklą (tik tokia buvo). Čia jis išmoko rusų, lenkų kalbas. Laisvai kalbėjo ir rašė, mokėjo gerai skaičiuoti.
Buvo apsišvietęs jaunuolis. Prenumeravo, skaitė ir rinko visus Seinų „Šaltinio“ spaustuvėje leidžiamus laikraščius. Jo namuose buvo daug Seinuose išleistų knygų. Petras labai išsiskyrė iš krašto jaunimo. Savo žiniomis ir gebėjimais mielai dalindavosi su kitais, daug kam tapo pagalbininku ir patarėju.
Netrukus buvo išrinktas „Blaivybės“ draugijos skyriaus pirmininku. Per susirinkimus jis sakydavo aistringas kalbas, ragino jaunimą laikytis blaivybės, mokė atsakomybės ir meilės gimtajam kraštui. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Petro vadovaujamoje draugijoje buvo per 300 narių.
Petras Pacenka (pažymėtas strėle) „Blaivybės“ draugijos suvažiavime Kaune. 1913 m. vasario 13 d.
Petras Pacenka giedojo parapijos chore. Tiesa, gero balso neturėjo, bet kaip sumanus organizatorius buvo labai reikalingas.
Kai Punsko lietuvių pastangomis įsteigta lietuviška vartotojų bendrovė „Dzūkas“, Petras ten įsidarbino vadybininku ir buhalteriu. „Dzūko“ parduotuvei verstis nebuvo lengva. Pačiame Punske buvusi didžiulė konkurencija. Veikė daug žydų parduotuvių, buvo ir lenkių sesių Beliavskų krautuvė. Daugelis lietuvių pirko parduotuvėje „Dzūkas“. Tais laikais Pacenkų namuose vykdavo bendrovės narių susirinkimai, kuriuose dalyvavo Jonas Slovikas, Juozas Tumelis ir Jurkiūnas iš Graužų.
Apie 1918 m. „Dzūkas“ buvo likviduotas. Pirmojo Punsko valsčiaus viršaičio sūnus Petras pasakoja: „Tėvas gavo pranešimą, kad kooperatyvas likviduotas ir kad gausią iš Lietuvos didelę sumą pinigų, kurią turėsią išdalyti pajininkams. Tėvas jų sąrašą turėjo, pranešė žmonėms apie grąžintus jų pajus, tie ateidavo atsiimti pinigų. Ikikarinės įstaigos dirbdavo sąžiningai. Nors seniai įmokėti, žmonių pinigai nežuvo, o ir po daugelio metų buvo grąžinti savininkams.“
Naudotasi Alicijos Sitarskienės knyga „Jie mylėjo savo kraštą“ (Punsko „Aušros“ leidykla, 1997).
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl