Tęsiame pasakojimą apie pirmąjį Punsko valsčiaus viršaitį Petrą Pacenką.
1918 m. lapkričio 15 d. visuotiniame gyventojų susirinkime demokratiniu būdu buvo įsteigtas Punsko valsčius. Ši diena Petro Pacenkos gyvenime turėjo išskirtinę reikšmę. Mitingo metu 49 parapijos kaimų atstovai vienbalsiai nusprendė įsteigti Punsko valsčių, išrinkti viršaitį, valdybą bei 12 asmenų tarybą. Joje buvo įvairių pažiūrų žmonių, daugiausia krikščionių demokratų, vienas socliaudininkas, vienas žydas. Valsčius įsikūrė mūriniame kunigo Simono Norkaus statytame name, kuriame dar gyveno vokiečių žandarai.
Pradžia buvo sudėtinga. Valsčiaus ribos nebuvo nustatytos. Gyventojų apsisprendimui nepritarė įtakingi šio krašto dvarponiai, kurie visomis išgalėmis bandė pakreipti įvykius sau naudinga kryptimi. Prieš naujai išrinktą valdybą imtasi grasinimų ir smurto. Valsčiaus sekretorius Vitlipaitis pateko į lenkų rankas, buvo nuvežtas į Kolietnyką, kur muštas. Paleistas tik jam pasižadėjus palikti Punską. Sekretoriaus vietą užėmė Lapinskas.
Petras Pacenka su valdyba sumaniai tvarkė valsčiaus reikalus, surašinėjo karo nuostolius, parceliavo dvarų žemes, surašinėjo jaunuolius, stojančius į šaulius ir savanorius. Punsko valsčiaus valdybos pastangomis per trumpą laiką į savanorius užsirašė per 150 šio krašto jaunuolių, tarp jų ir viršaičio brolis Juozas, Vaitakiemio, Kampuočių, Vaičiuliškių vyrai ir kt.
Punsko valsčiaus padėtis dar labiau komplikavosi. 1919 m. rugsėjo 7 d. Petras Pacenka dalyvavo Seinų apskrities įgaliotinių suvažiavime Lazdijuose. Dr. Bronius Makauskas straipsnyje „Iš Suvalkų krašto praeities ir dabarties“ rašo: „Punsko valsčiaus pirmininkas P. Pacenka graudulingai nupiešė punskiečių nusiminimą dėl naujų užgrobimų grynai lietuviško valsčiaus ir didįjį pasiryžimą kovoti dėl savo laisvės, išreikšdamas drauge dideliausį apgailestavimą, kad mūsų valdžia į Punsko apsaugos reikalą lyg pro pirštus žiūrėjusi.“
1919 m. rudenį Punsko valsčiaus valdyba, tikėdamasi lenkų puolimo, pasitraukė į Lietuvą ir įsikūrė Radiškės valdiškoje geležinkelio stotyje. Po kelerių metų, kai Petro Pacenkos ir kitų pastangomis Sangrūdoje buvo pastatytas savivaldybės pastatas, čia persikėlė visa valsčiaus valdyba. Alksnėnų kaimo gyventojas Antanas Senda taip prisimena Punsko viršaitį: „Džiaugėsi visas valsčius, ypač varguoliai – bežemiai ir mažažemiai, turėdami taip geros širdies žmogų – viršaitį, jis vargo žmogų kiekvieną mylėdavo, iš širdies stengdavos varge padėti; ypač naujakuriai, gavusieji iš dvarų žemes, a. a. Petrą vadino savo tėvu. Jis visada labai teisingai su visais savo valsčiaus žmonėmis elgėsi ir jokių „fundijimų“ iš nieko nepriimdavo, ir už patarnavimus jokio atlyginimo nereikalavo.“
Eidamas Punsko valsčiaus viršaičio pareigas Sangrūdoje Petras Pacenka naktimis dažnokai pereidavo žaliąją sieną ir lankydavo žmoną bei saviškius. Viršaičio pareigas jis ėjo dar 3 metus. Patvarkęs valsčiaus reikalus, Petras atsistatydino ir sugrįžo į savo tėviškę, kur gyveno ramiai iki Antrojo pasaulinio karo pradžios.
1941 m. ankstyvą pavasarį Pacenkos, kaip ir daugelis šio krašto gyventojų, buvo priverstinai iškeldinti į Sovietų Lietuvą. Jie apsistojo Krekenavoje. Tuomet šis miestelis buvo truputį didesnis už jų gimtąjį Punską. Įsikūrė išsikėlusio vokiečio ūkyje, gavo 8 ha žemės.
1944 m. viršaičio sūnus Petras, bijodamas, kad rusai nepaimtų į Raudonąją armiją, nusprendė grįžti į gimtąjį Punską, kur jau buvo vietinės valdžios užuomazga. Gyvenimas čia nebuvo lengvas, krašte veikė rusų saugumas, Punske buvo įkurdinta lenkų pasienio kariuomenė.
Vieną pavasarį Punsko klebonas kun. Antanas Žievys per pamokslą pranešė, kad pavojus jau praėjęs ir galima išeiti iš slėptuvių. Nebuvo prasmės priešintis naujai valdžiai ir santvarkai, beliko tik prižiūrėti ūkį, dirbti žemę, rūpintis savo atžalomis.
1956 m. septyniasdešimt vienerių metų Punsko viršaitis Petras Pacenka sugrįžo į savo gimtinę. „Apžiūrėjo kiekvieną kampą, akimis glamonėjo gimtuosius laukus, negalėdamas sulaikyti džiaugsmo ašarų, – rašo Alicija Sitarskienė. – Gal dėl anksčiau palūžusios sveikatos, gal dėl kelionės sunkumų ar dėl staigių emocijų dar tą naktį jis sunkiai susirgo. Suparalyžiuotas savaitę sirgo, nustojo valgyti, kalbėti. Nespėjęs pasidžiaugti sugrįžimo laime mirė 1956 m. gruodžio 3 d.“
Pirmasis Punsko valsčiaus viršaitis Petras Pacenka palaidotas Punsko kapinėse. Minėdami 100-ąsias Punsko valsčiaus įkūrimo metines uždekime ant jo kapo žvakutę.
Sigitas Birgelis, punskas.pl