Jėzus pasakė savo mokiniams:
„Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės eis iš proto, bijodami ir laukdami to, kas dar turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe.
Tiems reiškiniams prasidėjus, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.
Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo gardžių valgių, svaigalų ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus. Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad sugebėtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir kaip reikia stoti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“. Evangelija (Lk 21, 25–28. 34–36)
Evangelijos komentaras
Pirmuoju advento sekmadieniu pradedame naujuosius liturginius metus. Žodis „adventas” reiškia atėjimą. Tačiau dienos skaitiniuose kalbama apie dvejopą atėjimą. Pirmajame skaitinyje iš pranašo Jeremijo knygos sakoma, kad Dovydo atžala „vykdys šalyje teisybę ir teisę”. Visa Bažnyčios tradicija supranta, jog Jeremijas kalba apie būsimąjį Mesiją, jo istorinį įsikūnijimą.
Žydų tauta, laukdama savo Gelbėtojo, ilgesingai giedojo: „Rasokit, dangūs, iš savų aukštybių, debesys, lykit lietumi teisybės! Išdžiūvus žemė teatsigaivina ir Atpirkėją mums teišdaigina”. Visas Senasis Testamentas yra persunktas Gelbėtojo lūkesčiu. Kaip liudija istorija, net kaimyninės pagoniškos tautos buvo perimtos to laukimo – tikėjo, kad į pasaulį turįs ateiti kažkoks nepaprastas žmogus. Su Jėzaus atėjimu Viešpaties pažadai galutinai išsipildė. Anot Laiško žydams: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų”. Po Kristaus pasirodymo pasaulyje mes vėl laukiame atėjimo – laukiame antrojo Kristaus pasirodymo, apie kurį kalba šio sekmadienio Evangelija: „Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe”.
Norom nenorom kyla klausimas, kada tai įvyks. Evangelija to nepasako, tik nurodo kai kuriuos neaiškiai apibrėžtus ženklus, kuriuos galima įžvelgti ir mūsų dienomis. Pasak evangelisto Mato: „Girdėsite apie karus ir karų gandus <…>. Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę <…>. Jūs būsite dėl manęs visų tautų nekenčiami. Daugelis nupuls, ims vieni kitus išdavinėti ir vieni kitų nekęsti. Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios. Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals” (Mt 24, 6–12). Veltui bandytume nustatyti tų įvykių laiką. Juk Kristus pasakė: „Tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas”. Vadinasi, mums ir nereikia jos žinoti. Toks priminimas mus skatina atidžiau pažvelgti į Kristaus evangeliją, paklausti savęs, kaip ją įgyvendiname šiandien.
Apaštalų darbų knygoje rašoma, kad Jėzui žengiant į dangų prie apaštalų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų”. Tai ir mums svarbi užuomina: ko stovite žiūrėdami į dangų? Ne stovėti reikia, bet imtis darbo, kuriam esame pašaukti. Kristus, primindamas pasaulio pabaigą, skatina būti uoliais Dievo karalystės statytojais: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo gardžių valgių ir kasdienių reikalų“. Šv. Petras ragina: „Būkite santūrūs ir blaivūs, kad galėtumėte melstis. Visų pirma turėkite meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę” (1 Pt 4, 7–8). Nepalyginamai svarbiau, negu svarstyti apie pasaulio pabaigos laiką, pasverti, kaip gyvename šiandien.
Antrąjį savo atėjimą Kristus sieja su teismu. „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių”. Kaip pasaulio pabaiga, taip ir paskutinis teismas kreipia mūsų žvilgsnį į gyvenimą. Teismo nuosprendį lems mūsų gyvenimas, mūsų darbai, ypač mūsų meilės darbai. Ne šabo laikymasis, ne gausios dešimtinės, ne rankų apsiplovimai nulems Aukščiausiojo teisėjo nuosprendį, bet tai, ką padarėme „vienam mažiausiųjų savo brolių”.
Babilonijos karalius Belšazaras, apsvaigęs nuo vyno, įsakė į puotos salę atnešti iš Jeruzalės šventyklos pagrobtus šventus indus ir iš jų vaišino savo svečius. Netikėtai ant sienos pasirodžiusi žmogaus ranka ėmė rašyti slaptingus žodžius. Karalius tai išvydęs pabalo, jo rankos ėmė drebėti, jis dairėsi, kas galėtų perskaityti šiuos žodžius. Kai niekas nesiryžo to daryti, karalius prisiminė Danielių, kuris išaiškindavo visus jo sapnus. Atvestas Danielius papriekaištavo karaliui dėl jo bedievystės ir paaiškino ant sienos išrašytų mįslingų žodžių – MENE, TEKEL, PARSIN – prasmę. Šie žodžiai reiškė: suskaičiuota, pasverta, padalyta. Tą pačią naktį karalius Belšazaras buvo nužudytas. Jo darbai buvo suskaičiuoti, pasverti, karalystė padalyta. Tokia nerūpestingojo karaliaus Belšazaro gyvenimo pabaiga.
Visada, kai skaitome šį biblinį pasakojimą, mūsų mintys nejučiom krypsta į mūsų pramintą kelią. Juk ir mūsų darbus kažkas nematomas skaičiuoja, pasveria ir įvertina. Išmintingi žmonės sako, kad naudinga pažvelgti į savo darbų kraitį. Juk mums tai svarbiau negu pasaulio pabaiga. Duok, Dieve, kada nors išgirsti patį maloniausią nuosprendį: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio jums paruoštą karalystę!”
http://www.lcn.lt/
