Jono tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė pranašauti:
„Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą. Jis pažadino gelbėtoją mums galingą savo tarno Dovydo namuose, kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis, jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia. Tuo jis rodo mūsų protėviams gailestingumą ir atsimena savo šventąją sandorą – priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums, išvaduotiems iš priešų rankos, be baimės jam tarnauti per visą gyvenimą šventumu ir teisumu jo akyse.
O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti; tu mokysi jo žmones išganymo mokslo, kad būtų atleistos jiems nuodėmės dėl didžio mūsų Dievo gailestingumo, kuris apsireiškė mums lyg saulė iš dangaus aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“.
Evangelija (Lk 1, 67–79)
Evangelijos skaitinį komentuoja br. Arūnas Peškaitis OFM
Šita ištrauka yra ne kas kita kaip Zacharijo giesmė. Iš tikrųjų, ką šlovino jo lūpos, kai atgavo jis amą, atgavo kalbą. Šitos lūpos šlovino Viešpatį, Izraelio Dievą. Zacharijas, kupinas šventosios Dvasios, pranašavo apie galingą Gelbėtoją. Šiandien sakome, kad jis pranašavo apie Jėzų, Zacharijo nuotaikos tą dieną kai jam atsivėrė lūpos: ar jis numanė, tai, kas ateina, gal žinojo, apie ką jis kalba. Tik suprato vieną dalyką – atėjo diena, kai Dievui galima atiduoti visą šlovę, visą garbę, ir nieko nepasilaikyti sau, nes dabar jau baigėsi laikas, kai patys kovojome, ir Izraelio tauta kovojo, užiminėjo žemes ir buvo nuolanki karaliams, kartais buvo nenuolanki Dievui.
Dabar yra kitas laikas – pats Jis, Viešpats, ateina, tas, kuris išgelbės visus nuo priešų, tas, kuris galiausiai bus mūsų viltis ir mūsų paguoda, o jo sūnus, Aukščiausiojo pranašas, eis kelio Viešpačiui nutiesti. Ši giesmė graži ir labai įprasta, mes kartais galime pasiklysti jos prasmių labirintuose, jos netikėtame iškilmingume ir galbūt prisiminti savo patirtis ir tai, kad per amžius, šimtmečius daugybė mesijų pretendavo į tą rangą ir turėjo daugybę pranašų, galiausiai pačioje Biblijoje kalbama apie Antikristą, apie tą antimesiją, kuris irgi ateis su savo pranašu, apie žvėrį, kuris iškils ir pradės valdyti žemės gentis. Iš tikro tyra širdis reikalinga klausant šitos giesmės žodžių, nes tie žodžiai tarsi mums gali pažadinti ne tik susižavėjimą ir laukimą, bet ir abejonę, ar tikrai tada tas vienintelis mus išgelbės, galiausiai – ar mes turime laukti Išgelbėtojo, nes iš tikrųjų visi išgelbėtojai pasirodė niekas, ir mums galiausiai nieko kito nebelieka, kaip pasitikėti savo išmintimi, demokratija, tais visuomenės tvarkymo mechanizmais, kurie kažkiek harmonizuoja pačią visuomenę, ją struktūrizuoja ir leidžia mums joje gyventi. Bet šita giesmė nėra apie tai . Visi išgelbėtojai ir mesijai buvo parodija to, ką Zacharijas pranašauja apie Viešpatį, Izraelio Dievą, kuris ateina. Parodija ta prasme, jog jei ėmėsi tvarkyti mūsų gyvenimą, tačiau tas, apie kurį pranašavo Jono tėvas Zacharijas, yra tas, kuris vėliau pasakys – aš nesu tam, kad tvarkyčiau jūsų reikalus, dalyčiau žemę ar panašiai, kad galėčiau tam tikru būdu spręsti jūsų ginčus, aš esu tas, kuris ateina pakeisti jūsų širdies, ir nieko daugiau man nereikia, jūsų širdies keitimosi, ir tai taip pat yra jūsų atsakomybė ir kelias.
Išgelbėjimas to, kuris ateina, yra pirmiausia sandoros išgelbėjimas, tai yra sandora, kilusi iš Abraomo priesaikos, priesaikos Abraomui. Tai yra Dievo veiksmas. Mes esame patekę į padėtį tų, kurie laukia, ir tų, kurie atsakingai liudija. Mūsų pasikeitimas nėra pirmiausia struktūrų ir visuomeninių judėjimų pasikeitimas, nėra politikų – vienų ar kitų – pasmerkimas ar išaukštinimas, mūsų pasikeitimas yra nešantis viltį. Vilties giesmė. Taip galėčiau pavadinti Zacharijo giesmę. Būtent viltis jį skatina kalbėti, Šventoji Dvasia gimdo viltį, vilties jis įsitveria. Matydamas savo vaikelį, jis kalba apie to vaikelio misiją, apie misiją skelbti nuodėmių atleidimą, gyvenimą, kuriame įveikta nuodėmė, kuriame nugalėta nuodėmė, gyvenimą, kuris pašvęstas tam, kuris ateina, kuris visada ateina, kuris ateina šiandien, artėjant Kalėdoms.
Jei mes dažnai sakome, kad kiekvienos Mišios šiandien yra Velykos, Jo Prisikėlimo skelbimas, tai tam tikru atžvilgiu kiekvienos Mišios yra ir Kalėdos.
Jis ateina, Jis ateina ir Jis gimsta. Jo gimimo istoriškumo liudytojas, išrašęs nuostabią Zacharijo giesmę, kartu padaro šį gimimą ne tik istorijos įvykiu, jis daugiau negu istorija. Luko istorinis pasakojimas išsiveržia iš istorijos ribų ir pasakoja jau Dievo ir žmogaus santykio istoriją, o tai nėra istorija, išmokstama vadovėliuose, kurią patiri studijuodamas, tyrinėdamas dokumentus ar archyvus, rašydamas įdomias ir reikalingas knygas. Tai istorija, kurioje Dievas pasakoja, kaip Jis kuria laukiančias širdis, kurioje Dievas prakalbina Zachariją, kurioje Mesijas ateina, kad išgelbėtų veiksmui ir aktyviai meilei, veikimui, kuriam nėra neapykantos.
Bernardinai.lt