Daugelis jau yra mėginęs išdėstyti raštu pasakojimą apie mūsuose buvusius įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžių savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas.
(Po keliasdešimt dienų pasninko) Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją, ir visame krašte pasklido apie jį garsas. Jis pradėjo mokyti jų sinagogose, visų gerbiamas.
Jėzus parėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta:
„Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“.
Užvėręs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį. Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. Evangelija (Lk 1, 1–4; 4, 14–21)
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Kęstutis Dvareckas
Belaisvis žino žodžio „išvadavimas“ saldumą…
Turbūt nieks labiau už akląjį negeba vertinti regėjimo, matymo dovanos…
Ir tik teisiamasis, laukiantis pelnytos bausmės paskelbimo, gali išjausti visą žodžio „malonė“ gelmę…
Šiandien Evangelijoje Jėzus skelbia Gerąją Naujieną – Jis, Tėvo siųstas mylimas Sūnus, ateina ne smerkti, bet gelbėti – Jis nešinas ramybe, išlaisvinimu, regėjimu, paguoda, malonės nuosprendžiu stovi prie baimėmis ir nepasitikėjimu šarvuotų durų ir beldžia… (plg. Apr 3, 20).
Jėzuje išsipildo visos pranašystės. Ir tai kantriai, nuolat vyksta šiandien (plg. 21 eil.).
Neretai mes esame vakar dienos belaisviai: galim jos gėdytis ar ilgėtis, ją slėpti ar reklamuoti. Gyventi praeitimi, praeityje…
Dar dažniau bijome, kad rytdiena nuteis mus už nevykusius darbus, išdavikiškus žodžius, parodydama jų pasekmes. Ir tiek viena (gyvenimas praeities ilgesiu ar gėda), tiek kita (gyvenimas rytdiena, jos baimėmis), pagrobia iš mūsų šią akimirką (neleidžia jos matyti, išgyventi), pagrobia šiandieną.
Dievo esame kviečiami gyventi šiandien, nes kiekvienai dienai gana savų rūpesčių (plg. Mt 6,34).
Įsileisti šiandien Jėzų į patiriamą laisvės stygių, į nežinios aklumą, į klaidų ir nuodėmių pasekmių baimes… Šiandien atpažinus ir pripažinus savo nelaisvumą, aklumą, silpnumą,- priimti Jėzų, kad šiandien išsipildytų Rašto žodžiai – „Viešpaties Dvasia ant manęs…“(18 eil.)
Atverti šiandienos duris Dievui…
Bernardinai.lt