Kap nepalis, bus bėda

Paskucinėm dzienom žmonės šneka, kap pas mus arcimiausiu čėsu nepalis, bus bėda. Ca kadu pac mūs viršaitis sakė, kad prastai bus gaspadoram, jai nesulauksim lietaus. Žmonės javus jau pasėjį, trąšas an laukų išbarstį, o lietaus kap nėr, tep nėr. Išdegs viskas, trąšos nuveis velniop, o iš derliaus liks cik špyga. Ca ne baikos. Noc mano dziedulio, aha, vargas, vargas… Sako, kad garniai geri derliaus pranašai. Jaigu jiej meta garniukus iš lizdo, gali būc, kad bus sunkūs metai. Šįmet garniai nieko nelaukė. Spėj sudėc kiaušinius ir jau kelis iš jų išmetė. Tai raiškia, kad jau šita vasarėlė cikrai bus biedna. Gali būc sausa, neužaugs žolė, nebus iš ko žiemai pasruošč pašaro. Norisi cikėc, kad šitų sykį garniai suklydo pranašystėse.

Kap tep žūrėjau in plikus ir apdzūvusius mūs laukus, sanam „Aušros“ numerin (nepasakysiu katran, ba neužsirašau) radau įdomius patarimus, kų seniau žmonės darė, kuom vadovavosi, kad gautų ko gerasnį ir dzidesnį derlių. Jiej pagrindinai žūrėjo in gamtų, tep kap juos protėviai mokino. O viskas atėjo iš sano cikėjimo, in katrį šitais čėsais numojama ranku. Kažkadu tai net ir kopūstų sėklas sėjo tam cikrų dzienų – per Grigorines. Ir da ne bile kap. Raikėdavo sėklas sumaišyc su žami. O jau kap kas sodzino tep vadzinamų rasodų, tai apkaupc turėj „Joninių vigilijoj“, t. y. išvakarėsia, ba kitap kopūstai neužaugs.

Šandzieninė patirtis rodo, kad kopūstai ar vienų, ar kitų dzienų pasodzyci užauga, cik cakava, ar pakankamo dzydzo, kokio cikėtasi anais nepažįstamais man čėsais. Paskiau da ir cibulius sodzino, kap mėnulio nebuvo. O tai raikdavo žūrėc nakcu užvertus galvų… O tep cikrai tai žmonės an pomiecies žinojo, kadu jauno, o kadu sano mėnulio. Dartės tai mes in kalendorų žūrom, ir tai da būna, kad ir to nesuprantam. Tep pac buvo su rugiais. Sėjo „žmogus duonų“ dzvi savaites, tai raiškia savaitį prieš arba savaitį po rugsėjo aštuntos. Pamisnus, tai baisiai anksci, nu alė macyc tep raikėj, kad alkani neliktų. Avižos seniau buvo labai vercinamas grūdas, ba arklius laikyta, o jiej avižom šarta. Jas sėjo kap cik pražydėdavo ievos. Pasirodo, kad ne visi šituom vierino. Kici laukė varlių kurkimo. Kap tos cik pradėdavo savo koncertų, tai tadu vyrai aidavo avižų sėc. O žinot, kų kaimi daryta, kad bulvės užaugt neparkuotos? Sodzyta jas po Velykų porinėj savaitėj. Šandė, tai sako, kad parkuotumas priklauso no mėšlo. Atseit, jai jo per daug, tai bus britkios. Nu ir kam dar vieryc? Kiekvienas kitap šneka. O kas dėl javų sėjimo, tai ko gero šitais čėsais niekas nesilaiko sanų taisyklių – brukasi in laukus, ba kas pirmesnis, tas gerasnis. Šįmet pavasaro orai inrodo, kad gal gerau lukterc ir nesvyc aklai kaimyno…

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl