Jei užmiršime, kas buvome, nežinosime, kas esame. Laikas nestovi vietoje. Jis bėga pirmyn arba sugrįžta netikėtais reiškiniais, vedančiais mus į niūraus komunizmo epochą. Neįtikėtina, kad reiškiniai, apie kuriuos šis trumpas rašinys, vyksta šiandien, praėjus 30 metų nuo išsivadavimo iš sovietų vergijos.
Nacionalinė premija „Žaliųjų“ autoriui (nesinori jo vardo tarti) tai tik viena iš visuomenės, o gal kai kurių žmonių amnezijos (ar apgalvoto veiksmo) apraiškų. Mūsų portale, kaip ir kitur, buvo rašoma apie tai ne kartą. Pernai Lietuvos rašytojų sąjunga išleido Juozo Baltušio dienoraščių knygą „Vietoj dienoraščio“. Knyga susilaukė didelio populiarumo. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla surengė knygos pristatymus Vilniuje, Anykščiuose, Kupiškyje ir Kaune. Neseniai Lietuvoje buvo paminėtos Juozo Baltušio 110-osios gimimo metinės, apie rašytoją buvo rodomas filmas. Mūsų dienomis leidžiamos Liudo Giros ir Kosto Kubilinsko knygos. Pastarojo eilėraščius vaikai mokosi atmintinai, deklamuoja juos per dailiojo žodžio konkursus.
Paminklo Petrui Cvirkai, rašytojui ir Kremliaus penktosios kolonos veikėjui, klausimas šiomis dienomis tapo opus. Naujai išrinkta Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba pirmajame savo posėdyje (2019 05 06) nusprendė kreiptis į LR kultūros ministrą, rašyti raštą Vilniaus m. savivaldybės merui, surengti spaudos konferenciją, kad paminklas Cvirkai nebūtų nukeltas. Iš kur ėmėsi ir apie ką liudija toks ryžtingas LRS valdybos pasisakymas už Cvirkos paminklo palikimą?
Tiems, kurie užmiršo arba nelabai žino, kas buvo Petras Cvirka, norisi priminti, kad jis didelę gyvenimo dalį (gyveno 38 metus) tarnavo Lietuvos valstybingumo priešams, simpatizavo bolševikams, buvo atviras Kremliaus penktosios kolonos veikėjas. 1935 metais, kai pasirodė jo „Žemė maitintoja“, Lietuvos spauda džiūgavo, kad jo romaną pastebėjo ir Maskva (SSRS rašytojų sąjunga lietuvių rašytojui skyrė 25 tūkst. rublių premiją). Vėliau, išėjus romano vertimui į rusų kalbą, Cvirka buvo pakviestas pailsėti bolševikinėje Sovietų Sąjungoje. Po šios viešnagės Cvirka dar labiau šlovino sovietinį rojų.
Sovietų okupaciją Cvirka sutiko su didžiausia euforija. A. Venclova savo knygoje „Jaunystės atradimas“ parašė, kad tomis dienomis Cvirka „buvo tartum naujai gimęs. Jo energija buvo neišsemiama. Straipsnius jis rašė kur pakliuvo, – redakcijos kambaryje, Laisvės alėjoj ant suolo, kalbėdamasis su draugais; dalyvavo dešimtyse pasitarimų“, „kupinas šimtų projektų, liečiančių spaudą, literatūrą, meno gyvenimą, jis virte virė“.
1940 m. rugpjūčio mėnesį su dvidešimties kolaborantų delegacija jis nuvyko į Maskvą prašyti, kad Lietuva būtų inkorporuota į SSRS sudėtį. Iš Maskvos į Lietuvą jis su kitais parvežė Stalino saulę.
Karo metus Cvirka praleido Rusijoje. Tuoj po karo jis ėjo sovietinės Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pareigas. Jis nepaprastai uoliai siekė „ganyti“ lietuvių menininkus bei saugoti jų ideologinį tyrumą. 1945 metais Rašytojų sąjungos susirinkime Cvirka pasipriešino, kad sovietinėje Lietuvoje būtų spausdinami Vinco Kudirkos kūriniai. Poetas Kazys Jakubėnas, bandęs ginti varpininką, buvo išmestas iš Rašytojų sąjungos. Jam buvo užtrenktos visų leidyklų durys. P. Cvirka įskundė jį saugumui, kaltindamas antisovietine veikla. 1946 m. K. Jakubėno bute atlikta krata. Poetas buvo suimtas ir už antisovietinę propagandą nuteistas penkeriems metams lagerių. Atlikti bausmės buvo išvežtas į Kazachstano anglių kasyklas. Po 7 mėnesių byla buvo nutraukta ir poetas grįžo į Lietuvą. Rusų saugumas nepaliko jo ramybėje. 1950-ųjų metų pradžioje Jakubėnas buvo rastas vienmarškinis, sumuštas ir mirtinai sušalęs.
Šiomis dienomis – kaip ir anais „gerais“ laikais – Vilniuje, Rožių alėjoje, tebestovi paminklas, šlovinantis sovietinio kolaboranto Cvirkos atminimą. Kam reikalingas šio išdaviko, kuris dirbo prieš Lietuvos valstybę, pagerbimas? Šiandien neretai tokie veikėjai, kaip Cvirka, vadinami „prieštaringais“ ar „tragiško likimo“ menininkais. Cvirkos gyvenimas nebuvo nei prieštaringas nei tragiškas. Jis nebuvo propagandos auka. Žinojo, kur eina, ko nori. Išėjimas Anapilin buvo lengvas ir greitas. Jis jį pasirinko pats.
sb, punskas.pl
P.Cvirka,kaip ir S.Nėris,A.Venclova ir visa eilė tuometinių intelektualų -komunistine veikla susižavėję dar prieškarinėje Lietuvoje- yra Lietuvos valstybės išdavikai.Taškas.Išties dauguma jų buvo itin gabūs rašytojai,poetai ,tad tuo labiau yra atsakingi už savo politinius ir moralinius veiksmus. Neveltui tarybinė valdžia ideologiniais ir propagandiniais tikslais statė jiems paminklus,masiškai spausdino bolševikine dvasia persunktus jų kūrinius ir pan.Juk dar šiandien visoje Lietuvoje aptinkama jiems skirtų paminklų, jų vardu pavadintų gatvių , mokyklų pavadinimu / pvz. Šiauliuose- J.Janonio vid. mokykla, Vilniuje – S. Nėries vid.mokykla ir pan./.O Kovo 11-osios Lietuvoje šmėžuoja visa eilė intelektualų,kultūros -mokslo veikėjų ,kaip M.Ivaškevičius,K.Sabaliauskaitė,L.Vaicekauskienė,P.Subačius,A.Bumbliauskas ir pan.,kurie pasižymi liberalmarksistiniu poži0ru į Lietuvos valstybingumą, istorinę atmintį , savo kultūrine veikla dažnai neatstovauja Lietuvos interesams,be to pasisako už minėtų sovietinių paminklų išsaugojimą.Ir dar vieną,- kas nutiko dabartinei Lietuvos rašytojų sąjungai,ypač jos valdybai ,kuriai vadovauja B. Jonuškaitė,kad daugeliu atveju savo veiklą grindžia liberalmarksistine / neoliberalia / ideologija ? Viena aišku: minėti sovietukų paminklai,jų vardu pavadintos mokyklos,gatvės,jų atminties perteklinis saugojimas turi būti iš viešumos pašalintas.