Paprastai lūžio tašku vadiname žmonių, tautų ar valstybių gyvenimo epizodą, savotišką slenkstį, kurį perėjus keičiasi mąstymas ir veikla, požiūriai ir vertybės, keičiasi pats gyvenimas. Neabejoju, kad, kalbant apie Lietuvos istoriją, ne vienas lūžio tašku laikome 1988-ųjų vasarą, pakėlusią mus tautiniam atgimimui. Arba 1991-ųjų sausio 13-ąją – naktį, po kurios ne vienas širdyje suvokėme: toliau gyventi taip, kaip gyvenome iki šiol, negalėsime.
Iš esmės pasikeitė požiūris, vertybės, iš esmės pasikeitė pasaulio suvokimas. Supratome, kad esame kitokie, nes patikėjome – esame laisvi. Galutinai, neatšaukiamai laisvi, nes už laisvę paaukojome didžiausią vertybę – žmonių gyvybes.
Padariau šį ekskursą į praeitį, nes jis bene ryškiausiai parodo svarbiausią lūžio taško momentą: tikėjimą ir pasitikėjimą. Juk jau vėliau, realizuodami savo nepriklausomybę, patikėjome savimi, patikėjome, kad galime būti naudingi visai Europai, pasauliui, didesniam jo saugumui ir demokratijai. Ir netrukus atsirado grįžtamasis ryšys: pasaulis bei Europa patikėjo mumis, pakvietė į galingiausias saugumo bei politikos struktūras. Tapome Europos Sąjungos ir NATO nariais, ir tai savo ruožtu irgi buvo itin svarbus mūsų gyvenimo lūžio taškas.
To meto politinėje retorikoje dažnai ir įvairiomis prasmėmis buvo sakomas žodis „tiltas“. Kai kas norėjo, kad Lietuva taptų tiltu tarp Rytų ir Vakarų, nors Lietuva jau buvo pasirinkusi demokratijos ir laisvės erdvę. Bet Lietuva, Lietuvos politika iš tikrųjų tapo tiltu – tik ne tarpine zona tarp Rytų ir Vakarų, o demokratijos tiltu į Vidurio Europos ir Kaukazo valstybes – Ukrainą, Gruziją. Atrodė, kad tuo tiltu einame mes, ir kartu demokratijos kryptimi eina draugiškos valstybės, atsikratydamos slogaus sovietinio paveldo savo mąstyme.
Valstybės, darančios tikrai daug, kad, pasinaudojusios Lietuvos, patirtimi, grįžtų į Europą. Kartoju: buvome Europai reikalingi. Sprendžiant tarptautinius klausimus ir problemas, esant konfliktinėms situacijoms ir ieškant išeities, pradedant aukščiausio lygio derybomis ir baigiant komplikuotomis valdžios permainomis. Lietuva šiuose procesuose dalyvavo tiesiogiai, kaip garbinga lygiateisė partnerė, į kurios balsą įsiklausoma ir kurios nuomonė priimama su derama pagarba.
Beje, atskiru sakiniu norėčiau paprašyti, kad šie mūsų politikos pasiekimai nebūtų personifikuojami ir siejami su pavieniais žmonėmis. Tai buvo visos valstybės ir jos koordinuotos politikos, visos tautos laimėjimas. Tai buvo ir savotiškas lūžio taškas, kai Lietuvos balsas tapo ne tik Lietuvos balsu.
Deja, akivaizdu: šiandien bičiuliškų valstybių ėjimas europietiškųjų vertybių link gerokai sulėtėjo. Tačiau tai – tų valstybių aktualijos, jų teisė rinktis savąjį kelią. O Lietuva? Ar mes nesustojome tame pačiame kelyje, staiga kažkodėl pradėję dvejoti, ar teisingai einame? Ar šiandieninė Lietuva gali pasakyti, kokie jos užsienio politikos tikslai ir orientyrai? Atleiskit, tačiau nei manęs, nei, esu tikras, Jūsų netenkina aptakios frazės „siekti geranoriškų santykių ir tarpusavio supratimo“ ir „aktyvinti dialogą“. Labai daug kartų girdėta ir, deja, labai toli nuo tikrovės.
O tikrovė kelia daugiau klausimų, nei duoda atsakymų: koks dialogas šiandien vyksta tarp mūsų ir mūsų kaimynų tiek Rytuose, tiek Vakaruose? Kuo grindžiame savo bendravimą ir deklaruotą partnerystę? Ar dar turime bendrų principų ir vertybių, ar vienadienę „gaisrų gesinimo“ praktiką iš vidaus politikos perkeliame ir į užsienio politikos erdvę? Kodėl Lietuva, dar po šviesaus atminimo prezidento Algirdo Brazausko surengtos konferencijos pradėta vadinti „Vilniaus dešimtuko“ lydere, aktyvi tarptautinių procesų dalyvė, per keletą metų tapo Europos Sąjungos provincija visomis prasmėmis – politinio klimato, investicijų, mąstymo, pasitikėjimo?
Pagaliau, grįžtant prie ekonominių aspektų – ar Lietuva neprarado didelių galimybių investuoti tokiose rinkose, kaip Gruzija ir Ukraina? Žinoma, atvirumą investicijoms deklaruoja daug valstybių, ir reikia tik džiaugtis, kad mūsų produkcija realizuojama visose kaimyninėse šalyse. Tačiau kur daugiau rizikos ir kur palankesnis klimatas – demokratinėje ar autoritarinėje šalyje, – manau retorinis klausimas, į kurį atsakymą patys gerai žinote.
Deja, vertybių ignoravimas kartais labai suartina demokratiškomis save vadinančias valstybes su autoritariniais režimais.
Atsiprašau, kad leidžiuosi į tokias detales, bet manau, kad skandalas su Baltarusijos demokratų išdavimu – tai labai išraiškingas valstybės be vertybių simbolis. Tai – iliustracija, kaip aktyvi ir kūrybinga valstybė tampa aklų vykdytojų ir formaliai teisių biurokratų valstybe. Taip, visi girdėjome, prieš įstatymą viskas teisinga, tačiau realus tokio „teisingumo“ rezultatas – demokratas Baltarusijos kalėjime. Tokio paties „teisingumo“ vidaus politikoje rezultatas – emigracija, kaip žmonių protestas į nesiskaitymą, nepagarbą, ne tik finansines, bet ir psichologines skriaudas bei nuoskaudas. Ši istorija, ko gero, išraiškingai parodė, kad biurokratija, valdiški blogiausia šio žodžio prasme požiūriai nesmerkiami plinta, keroja, ir jau neišsitenka vidaus politikoje, kaip metastazės persimeta į tarptautinę politiką.
Visa tai, ką čia minėjau, skamba skaudžiai ir kelia pyktį. Atvirai pasakysiu – to labai noriu ir labai tikiuosi. Tikiuosi ir tikiu, kad visos biurokratijos apraiškos, nesiskaitymas su žmonėmis, teisingumo ir elementaraus padorumo ignoravimas vis dėlto perpildys žmonių kantrybės taurę kaip kažkada perpildė gyvenimas sovietiniame mele ir neteisybėje. Ir kad tai taps dar vienu lūžio tašku, dar vienu impulsu keistis, dar vienu žingsniu tikros, o ne deklaruotos visuomenės link.
Dar vienu atskaitos tašku, kai toks elgesys ir „budinti“ nuostata, kad „viskas padaryta laikantis įstatymų“ bus jei ne baudžiami, kaip yra iki šiol, tai bent jau nedelsiant viešinami ir vertinami kaip itin gėdingi. Jau esu kalbėjęs, kad paprotinė teisė demokratinėse valstybėse – ne mažiau galinga jėga, nei įstatyminė. Todėl tas negeroves, kurias formali teisėtvarka formaliai teisina, pati visuomenė turi moralinę teisę ir net moralinę pareigą – griežtai pasmerkti.
Nujaučiu galimą klausimą, kaip tai siejasi su investicijų klimatu ir kitais ekonomikos gyvenimą lemiančiais veiksniais. Atsakau: tiesiogiai ir labai glaudžiai. Niekada nebus patraukli investicijoms valstybė, kurią pareigūnai suvokia siaurai ir technokratiškai, vien kaip būtinybę laikytis užrašytų paragrafų. Niekada nebus patraukli investicijoms valstybė, kurioje, gąsdinant žmones oligarchų įsigalėjimu, nekreipiamas dėmesys į biurokratų įsigalėjimą visose gyvenimo ir veiklos srityse. Beje, negalima leistis ir į kitą kraštutinumą. Neleistina valstybės suvokimą susiaurinti iki sampratos, kad viską lemia tik materialinė gerovė, ir kad valstybė – tarsi įmonė: tuo geresnė, kuo didesnį gauna pelną, socialinius klausimus aukodama finansiniams laimėjimams ar finansiniam stabilumui.
Visada kartojau ir kartosiu, kad atskirai paimti finansiniai laimėjimai, pasiekti socialinių įtampų, nukritusio daugybės žmonių pragyvenimo lygio ar išaugusios emigracijos sąskaita – jokie laimėjimai. Tai – tik problemos perkėlimas iš vienos srities į kitą.
Yra daugybė sričių, daugybė niuansų – politinių ir ekonominių, bet kartu – ir moralinių bei vertybinių, kurie valstybės pamatus stiprina ne mažiau, nei ekonomika. Ir pirmiausiai šioje vietoje išskirčiau solidarumą. Nenoriu nuvertinti ekonominių dalykų, tiesiog noriu paneigti neretai girdimą vulgarią nuostatą, esą sukūrus ekonominę gerovę visa kita išsispręs savaime. Atvirkščiai – sukūrus solidarią ir atsakingą aplinką, kur dera teisės ir vertybės, o žmonės pasitiki vienas kitu ir visi savo valstybe, ir bus pritraukta daugiau investicijų, ir išsispręs daug socialinių problemų.
Beje, man visada keista girdėti, kai investicijų bandoma ieškoti, dirbant vien tik užsienyje, agituojant ir įrodinėjant, koks tinkamas investicijoms mūsų valstybės ekonominis klimatas, aktyvinant vadinamąją ekonominę diplomatiją. Taip, tai – reikalinga, ir apie tai ne kartą kalbėjau. Tačiau pirmiausiai investicijų klausimai sprendžiami arba, deja, nesprendžiami čia, Lietuvoje, kuriant aplinką, kuri, pasakykim atvirai, kartais nepatraukli ne tik investuoti, bet ir gyventi.
Todėl lūžio tašką kalbu ne tik kaip apie vieną ar kitą tautos išgyventą patirtį, vieną ar kitą peržengtą istorinį slenkstį. Apie lūžio tašką kalbu ir kaip apie būtinybę.
Būtinybę peržiūrėti savo vertybes ir pamėginti dar kartą pakeisti savo gyvenimo ir darbo aplinką, investicijų ir verslo erdvę, socialinį klimatą ir žmogiškąjį bendravimą. Dar kartą pakeisti pasaulį, Europą ir, žinoma, Lietuvą.
Prezidento Valdo Adamkaus kalba, pasakyta 2011 metų rugsėjo 22 dieną Palangoje,
VII metinėje vadovų konferencijoje „Lūžio taškas“