Ne tik Punsko valsčiuje naikinamos dvikalbės vietovardžių lentos. Mūsų šalyje gyvenantys vokiečiai su šia problema susiduria jau keleri metai, tačiau aukščiausioji valdžia į tokius išpuolius iki šiol nereagavo. „Manome, kad lygiai vienareikšmė reakcija kaip lietuviškų ir lenkiškų užrašų atveju kitų tautinių mažumų atžvilgiu padidintų visuomenės tolerancijos tautinėms mažumoms lygį ir tuo pačiu atimtų kai kurių tautinių mažumų atstovams galimybę teigti, jog deklaracijos apie daugiakultūrę ir geranorišką Lenkiją yra tik fasadas, skirtas išoriniam pasauliui“, – rašoma atvirame vokiečių mažumos lyderių laiške.
Vokiečių visuomeninės kultūros draugijos pirmininkas Norbertas Raschas (Norbert Rasch) „Aušrai“ pasakoja, kad nuo pat pirmos dienos, kai Opolės regione atsirado dvikalbės vietovardžių lentos, jos reguliariai naikinamos. Tačiau jis neprisimena, kad tai būtų pasmerkusi Užsienio reikalų ar Teisingumo ministerija.
– Negalima sakyti, kad vietos valdžia nereaguoja – jeigu mes pranešame policijai, tai kartais surandama kaltininkus. Bet dažnai jie net netraukiami baudžiamojon atsakomybėn, nes nusikaltimas nelaikomas sunkiu. Dažniausiai turi atlyginti žalą, ir tuo viskas baigiasi, – sako Norbertas Raschas. Draugijos lyderis pasakoja, kad nuolat naikinamos informacinės lentelės, kabančios ant vokiškų organizacijų pastatų ar buveinių.
– Kas kelis mėnesius turime pagaminti naują lentelę ant mūsų pastato, ir tai darome savo lėšomis, nieks mums tų išlaidų nepadengia, o informacines lentas administruojantis organas pataria neskubėti keisti subjaurotų vietovardžių lentų – gal dar kas nors ką nors sugalvos pripaišyti? Tai akivaizdi užuomina, susijusi su Lenkijos užsienio ir Vidaus reikalų ministerijų pažadu sugrąžinti Punsko valsčiui visas apgadintų lentelių ir užrašų atnaujinimo išlaidas.
Norbertas Raschas mano, kad Lenkijos politikų griežtą reakciją į pasikėsinimą į lietuviškus užrašus galima aiškinti tuo, jog Seinų ir Punsko krašte ne tik buvo sugadintos vietovardžių lentos, bet taip pat pasikėsinta į kultūros paminklus.
– Aiškinama, kad tai buvo chuliganų veiksmai, bet manau, kad daugeliu atvejų už chuliganizmo slypi dar ir kiti motyvai, – sako vokiečių lyderis, pasirašęs atvirą protesto laišką.
Palenkės vaivadijoje gyvena ne tik lietuviai, bet ir ukrainiečiai, baltarusiai, kitų tautybių atstovai. Tačiau tik Punsko valsčiuje buvo pakabintos dvikalbės vietovardžių lentelės. Baltarusių gausiai apgyventose vietovėse tokių lentelių kol kas nėra. Orlios valsčiuje, kur baltarusių tautybės gyventojų nuošimtis yra panašus į lietuvių gyventojų procentą Punsko valsčiuje, šiuo metu svarstoma dėl dvikalbių informacinių užrašų ant turizmo objektų, bet kol kas jų nėra, vyksta derinimo procedūros.
Miroslava Lukša (Miroslawa Luksza), baltarusių žurnalo „Niva“ žurnalistė, pasakoja, kad Balstogėje nuolat pasirodo užrašai „Ruskie von“. Suprantama, kad čia ne rusus, o baltarusius turima omenyje. Taip pat dažnai sienos paišomos antisemitiniais užrašais. Pastaruoju metu tokiais užrašais buvo sudergta Orlios miestelyje esanti stačiatikių cerkvė.
Nėra dvikalbių gatvių lentelių
Lenkijoje yra 2479 valsčiai, iš jų tik 16-oje įteisinti vietovardžiai lenkų ir tautinės mažumos kalbomis. 15 valsčių yra Opolės regione, kur gausiai gyvena vokiečiai, ir vienas Palenkės vaivadijoje, Punske. Dar keliolika valsčių turi teisę pagal galiojančius įstatymus į dvikalbius užrašus. Kai kur vyksta derinimo procedūros, kitur konsultuojama su visuomene arba laukiama lėšų lentelėms pagaminti. Kiti valsčiai, nors ir turi teisę, kol kas neskuba ja pasinaudoti. Taip pat nei viename Lenkijos miestelyje ar gyvenvietėje nėra dvikalbių gatvių lentelių (nors žiniasklaida ne tik Lenkijoje, bet kai kur ir Lietuvoje jau ne kartą yra skelbusi, esą, Punske gatvių pavadinimai rašomi ir lietuviškai).
Vokiečių visuomeninės kultūros draugijos pirmininkas Norbertas Raschas sako, kad kol kas nesiruošiama imtis veiksmų dėl gatvių lentelių lenkų ir vokiečių kalbomis.
– Kita vertus, kol kas svarstoma, ar išvis verta tai daryti, nes kai kurios gatvės mūsų regiono gyvenvietėse yra pavadintos vardais žmonių, kurie aktyviai prisidėjo prie vokiečių kultūros ir istorijos paveldo naikinimo.
Lenkijos tautinių mažumų atstovams nerimą kelia nuolat pasikartojantys incidentai per visuotinį gyventojų surašymą. „Nivos“ žurnalistė Miroslava Lukša sakė, kad per visuotinį gyventojų surašymą buvo skundų dėl surašinėtojų elgesio. Jie neklausdavo apie tautybę arba aiškindavo žmonėms, ypač kaimuose, kad reikia rašyti lenkų tautybę.
Su tuo susidūrė ir Lenkijoje gyvenantys vokiečiai.
– Surašinėtojai arba išvis neklausė apie tautybę, arba žmonėms aiškindavo, kad negražu, netinkama yra rašyti vokiečių tautybę. Sakė: „Kaip jūs galite jaustis vokiečiu, jeigu gimėte Lenkijoje?“ – pasakoja Norbertas Raschas.
Šviesaus atminimo politikas Jacekas Kuronis (Jacek Kuroń) yra sakęs, kad lenkai lengvai meta kaltinimus Lietuvai ar dėl lenkiškų pavardžių rašymo, ar dvikalbių vietovardžių neįteisinimo, bet reikia pasistengti suprasti ir lietuvių nuogąstavimus: pagalvokime, sakė politikas, kaip elgtųsi mūsų visuomenė, politikai, jeigu aplink Varšuvą gyventų keli milijonai vokiečių ir dar ketvirtis milijono pačioje sostinėje? Bepigu lenkams girtis liberaliu Tautinių mažumų įstatymu, kai tautinės mažumos nesudaro net dviejų procentų šalies gyventojų. Todėl juolab nerimą kelia išpuoliai prieš tautines mažumas beveik keturiasdešimt milijonų gyventojų turinčioje valstybėje, kur vos keli šimtai tūkstančių piliečių deklaruoja nelenkų tautybę ir kur, galima sakyti, nėra emigrantų problemos.
Živilė Makauskienė, „Aušra“, 2011/17