(Tęsinys)
Netoli Tolminkiemio prasideda Romintos miškai, kuriuose medžiodavo Prūsijos kunigaikščiai ir kur paskutinis Vokietijos imperatorius kaizeris Wilhelm II pasistatydino medžioklės pilaitę, kurią vėliau įsigijo nacis Herman Goering. Maždaug 5 kilometrai nuo Tolminkiemio sustojome prie Romintos upės tilto, kur partizanas Juozas Lukša-Daumantas, vykdamas į Vakarus, su savo būriu susikovė su lenkų ir rusų pasieniečiais.
Pakeliui į Tilžę (Sovietsk) pravažiavome Gumbinę (Gusev) ir Ragainę (Neman). Abiejuose miesteliuose išlikę daug vokiečių namų, kai kurie labai gražiai restauruoti, primena Bavarijos miestelius. Ragainėje po bažnyčia palaidotas Martynas Mažvydas, evangelikų liuteronų kunigas, lietuvių raštijos darbuotojas, kuris 1547 metais parengė pirmąją lietuviškai spausdintą knygą – “Katekizmą”.
Tilžės miestas, ant kranto skersai Nemuno priešais Pagėgius, nuo senų laikų yra buvęs perėjimo punktas tarp Lietuvos ir Prūsijos. Daug metų Tilžė buvo lietuvių kultūros centras ne tik Mažajai, bet visai Lietuvai. Tilžės spaustuvės 1816-1919 m. išleido apie 2500 lietuviškų knygų, daugybę laikraščių ir periodinių leidinių. Spaudos draudimo laikais didžiuma lietuviškų knygų buvo spausdinamos Tilžėje ir – knygnešių perneštos per sieną – platinamos Lietuvoje. Čia veikė lietuviams garsioji Otto von Mauderodės spaustuvė, Martyno Jankaus, Enzio Jagomasto ir kitos lietuviškų leidinių spaustuvės. Iš Tilžės ir iš Ragainės slapta ateidavo Basanavičiaus “Aušra” ir Vinco Kudirkos “Varpas” į Lietuvą.
Tilžėje pirmiausia užsukom į Lietuvos Respublikos konsulatą pas konsulę Liudą Kleimionovą. Konsulė, energinga vilnietė, papasakojo apie veiklą tarp vietinių lietuvių, kasdienio darbo džiaugsmus ir sunkumus. Ji ne tik savo raštinėje darbuojasi, bet ir susitinka su visuomene, puoselėja lietuvių kultūrą, nesibaido kad ir paprastų, bet svarbių darbelių, pvz., vaikų namuose pati su vaikais margina margučius. Konsulė Liuda paliko labai gerą įspūdį.
Tilžėje lietuvių apie 3000-4000, nors tikslių statistikų nėra, daug šeimų rusiškom pavardėm. Tarp vietinių lietuvių yra viena gydytoja ir verslininkai iš Lietuvos broliai Abariai, kurie valdo didelį viešbutį “Rossia”.
Greta konsulato yra klebono Anupro Gauronsko klebonija. Klebonas Gauronskas, žemaitis, 17 metų klebonavo Telšių parapijose, nuo 1989 dirba Karaliaučiaus krašte. Jo pastangomis 1991 metais ėmė veikti pirmoji po Antrojo pasaulinio karo katalikų parapija Karaliaučiaus mieste. Jo rūpesčiu pastatyta katalikų bažnyčia Karaliaučiaus mieste, baigta statyti Tilžėje. 1998 metais klebonas apdovanotas Gedimino ordinu. Dabar jis patarnauja lietuviams šešiose Karaliaučiaus krašto gyvenvietėse.
Prisėdome klebonijoje pusvalandžiui. Užkandžiaujant ir šnekučiuojantis nepastebėjau, kaip praėjo daugiau nei valanda. Kalbėdamiesi apie Karaliaučiaus krašto lietuvių gyvenimą ir veiklą radome ir bendrų pažįstamų – a. a. Telšių vyskupą Antaną Vaičių (1926-2008) ir buvusį Los Andželo Šv. Kazimiero parapijos kleboną Stanislovą Anužį, su kuriais man yra tekę padraugauti, kartais ir po „klebonišką” kartu išmesti.
Paskutinis mano tikslas Tilžėje buvo aplankyti Vydūno muziejų. Tačiau užsibuvę pas kleboną pavėlavome, jau buvo uždarytas. Muziejaus aikštelėje Algirdas aiškina, kad čia esame Tilžės čigonų kvartale. Vos spėjau atsiliepti: „Kiekgi čia gali būti tų čigonų?” ir dviračiu privažiavo kokių 12 metų amžiaus tamsios išvaizdos berniukas. Algirdas: „Štai, čia tau ir čigoniuks”. Ir užkalbino jį rusiškai. Berniukas, užklaustas pavardės, visiškai taisyklingai, be jokio svetimo akcento, lietuviškai atsiliepė: „Adomaitis”. Tad Algirdas užkalbino jį lietuviškai. Berniukas atsakė: „Aš nesuprantu”. Kad neužmirščiau, išsiėmiau savo užrašų knygutę ir pradėjau rašyti. Adomaičiukas tuojau rusiškai paklausė Algirdo: „O ką jis ten rašo?” Algirdas atsiliepė, jog užsirašiau, kad atsiminčiau, gal į laikraštį įdėsiu. Berniukui tai aiškiai nepatiko, sėdo ant dviračio ir išdūmė. Čigonai dažnai pripratę gyventi šešėliuose, apskritai vengia viešinimo. Taip ir nieko daugiau nesužinojome apie dviratininką Adomaitį.
Vakarop grįždami į Karaliaučiaus miestą trumpai sustojome Gastų (Slavsk) miestelyje. Iki XIX a. pradžios čia gyveno beveik vien lietuviai. Šiandien gyvena apie 800 lietuvių, daugiausia iš Sibiro lagerių paleisti tremtiniai, čia apsigyvenę 1956-58 metais uždraudus jiems grįžti į Lietuvą. Užtikome vyrus remontuojant bažnytėlę, pasikalbėjome su Gastų lietuvių bendruomenės pirmininku Remigijum Taukačiku ir parapijos šeimininke Maryte Mikštiene.
(Bus daugiau)
Donatas Januta