Vienas po kito mieste kuriasi angliškų pavadinimų barai ir klubai. Kalbininkai rūpinasi dėl lietuvybės, savininkai atkerta, kad žvelgia į tai plačiau.
„Pasąmoninis provinciališkumas“
Šį reiškinį Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininko pavaduotoja Jūratė Palionytė linkusi vadinti „pasąmoniniu provinciališkumu“. Pasak jos, tik taip galima paaiškinti žmonių norą įstaigas vadinti nelietuviškai – neva tada jos bus kuo nors geresnės.
„Kažkodėl prancūzui ar norvegui nesinori savo kavinės pavadinti angliškai. Atrodo, uždanga griuvo prieš dvidešimt metų, bet, matyt, tas manymas, kad ten geriau ir pavadinimai ne sava kalba irgi yra geriau, skamba gražiau, išliko. Galbūt kada nors šia liga persirgsime“, – teigė J. Palionytė.
Dažnas atvejis ir tai, kad savininkai, norėdami vienu ar kitu nelietuvišku žodžiu pavadinti savo barą ar naktinį klubą, paklausti, kodėl būtent nelietuvišku, patys neranda atsakymo.
„Būna, kad žmonės skambina, teiraujasi dėl nelietuviško pavadinimo, tada aš jų klausiu, o lietuviams ten bus galima užeiti? Atsako, žinoma, kad bus. Klausi, kodėl renkasi tokį pavadinimą, ir atsakymo labai dažnai neišgirsti“, – pasakojo VLKK pirmininko pavaduotoja.
Įstatymo spragos
Vilniaus miesto savivaldybė kuruoja ir tvarko visus šiuos dalykus. Jiems žinomas kiekvienas viešasis užrašas, įstatymų neatitinkančių savininkams siunčiami įspėjamieji raštai susitvarkyti.
„Ir tas darbas vyksta nuolat. Ieškome savininkų, siunčiame įspėjimus, vyksta juodas darbas elektroniniu paštu, telefonu. Daugybę metų su tuo kovoju“, – sakė savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vyriausioji kalbos tvarkytoja Albina Šiupienienė.
„Amžina problema“, – tokius žodžius tarė Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) viršininko pavaduotojas Arūnas Dambrauskas. Pasak jo, kalbininkai įsivaizduoja, kad apskritai neturėtų būti leidžiami angliški pavadinimai, jie klausia, kokiu pagrindu būtų galima to neleisti, kokie teisės aktai galioja ir pan.
„Tada mes atsiverčiame Valstybinės kalbos įstatymą, ir ką matome? Vienintelis dalykas, kuris reglamentuoja viešąją kalbą, yra 17 straipsnis, kuris sako, kad viešieji užrašai Lietuvos Respublikoje turi būti valstybine kalba“, – dėstė A. Dambrauskas.
Pasak pašnekovo, iškart susiduriama ir su kita bėda, kad įstatyme neišaiškinta, kas tie viešieji užrašai ir ką reikėtų suprasti kaip viešuosius užrašus. „Tarsi turėtų būti savaime suprantama: kas viešai užrašyta, tai ir yra viešasis užrašas“, – sakė VKI viršininko pavaduotojas.
Yra ir antra straipsnio dalis, kurioje nurodoma, kad „valstybinė kalba privaloma visų Lietuvos Respublikos įmonių, įstaigų ir organizacijų antspauduose, spauduose, dokumentų blankuose, iškabose, tarnybinių patalpų ir kituose užrašuose, Lietuvos gaminių ir paslaugų pavadinimuose bei aprašuose“. Taigi iš įstatymo kaip ir aišku, kad iškabos turi būti lietuvių kalba.
Kitas dalykas, su kuo susiduria VKI, – ar maitinimo įstaigos, parduotuvės išvis privalo turėti kokią nors iškabą? Šito, pasak A. Dambrausko, įstatymas nereglamentuoja. Jame sakoma tik, jei yra iškaba, ji privalo būti lietuvių kalba.
Kaip dar vieną bėdą šioje srityje VKI viršininko pavaduotojas išskyrė tai, kad viešieji užrašai reglamentuojami ir VLKK nutarimu dėl Viešosios garsinės informacijos ir viešųjų užrašų laikinųjų taisyklių. Jame sakoma: „Jeigu garsinė ar rašytinė informacija susijusi su užsieniečių aptarnavimu (viešbučiuose, bankuose, paštuose, viešojo maitinimo įstaigose ir kitur), transportu, turizmu ar tarptautiniais renginiais, greta valstybinės kalbos gali būti vartojamos tradicinės tarptautinio bendravimo kalbos – anglų, vokiečių, prancūzų.“
„Kadangi VLKK yra nustačiusi, kur gali būti ir kitos kalbos, reikia konkrečiai žiūrėti, apie kokią vietą kalbame. Blogai tai, kad tame nutarime parašyta “ir kitur„. Mums savininkai beda pirštu į tai ir aiškina: “Žiūrėkit, kas parašyta, ko iš mūsų norit. Pas mus ateina užsieniečių, turime pateikti jiems informaciją ir ją pateikiame nepažeisdami galiojančio teisės akto“, – su kokiomis bėdomis tenka susidurti, pasakojo A. Dambrauskas.
Prekių ženklui netaikoma
Taigi, jei pavadinimas yra kaip viešasis užrašas, pagal įstatymą nelietuviškas jis būti negali. Štai čia šioje istorijoje pasiekiamas taškas, kuris vadinasi prekių ženklais. Kai bet koks pavadinimas Valstybiniame patentų biure įregistruojamas kaip prekių ženklas, kalbos reikalavimai jam nebetaikomi.
„Prekių ženklų reglamentavimas yra Prekių ženklų įstatymo dalykas, jis yra suderintas su ES teisės dokumentais ir ten tokių kalbos reikalavimų, deja, negali būti. Kai įregistruotas kaip prekių ženklas, teisiškai niekaip negalima uždrausti vartoti to pavadinimo“, – sakė VLKK pirmininko pavaduotoja J. Palionytė.
Ar gali ką nors pakeisti Valstybinis patentų biuras? Veikiausiai ne. Įstatyme pasakyta, kad prekių ženklas yra komercinis žymuo, skirtas vienoms prekėms ir paslaugoms atskirti nuo kitų prekių ir paslaugų.
„Žiūrime tik į tuos pagrindus, kurie yra Prekių ženklų įstatymo 6 straipsnyje. Pagrindiniai dalykai – gera moralė, viešoji tvarka. Kalbiniu atžvilgiu mums aktualu tik tai, kas kertasi su viešąja tvarka“, – sistemą aiškino Valstybinio patentų biuro Teisės ir tarptautinių reikalų skyriaus vedėjas Arūnas Želvys.
Kitas dalykas – kur ir kaip bus tas pavadinimas naudojamas. Tai jau nebe Valstybinio patentų biuro pareiga žinoti ir kontroliuoti, nes Prekių ženklų ir paslaugų įstatymas naudojimo klausimų nereglamentuoja.
„Tai, kad pavadinimas registruotinas, dar nereiškia, kad jį galima naudoti. Mes jį įregistruojame, bet kaip ir kur jis bus naudojamas, yra kitų teisės aktų reguliavimo dalykas. Prekių ženklo registracija ir ženklo naudojimas reklamoje yra skirtingi dalykai. Jei kiti teisės aktai (Reklamos įstatymas, savivaldybės taisyklės dėl reklamos) nustato, kad negalima naudoti tokio pavadinimo, tai negalima, – sakė A. Želvys ir pridūrė: – Esame kaip Santuokų rūmai: sutuokiame, išleidžiame ir gyvenkite kaip norite.“
Neskuba bausti
Prekių ženklas, įrengiamas viešojoje erdvėje (pastatų išorėje ir patalpose ar kitur), tampa viešuoju užrašu. Jam turi būti taikomi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų norminių teisės aktų, susijusių su valstybinės kalbos vartojimu ir taisyklingumu, reikalavimai. Remiantis Valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsniu, užrašų kitomis kalbomis formatas negali būti didesnis nei užrašų lietuvių kalba, o dažnai yra priešingai.
Išorinės reklamos įrengimo taisyklės skelbia: „Jei išorinėje reklamoje naudojamas prekių ženklas, kuriuo vietoj pavadinimo žymima prekybos ar paslaugos teikimo vieta, prie jo turi būti aiškiai matomas bendrinis tos vietos, parduodamų prekių ar teikiamos paslaugos pavadinimas lietuvių kalba.“ Deja, dažnai to irgi nėra.
Kokių priemonių imamasi, kai pažeidžiami įstatymai? „Pirmiausia duodame nurodymą, kad savininkai susitvarkytų, remdamiesi vienu ar kitu teisės aktu. Jei nepaklūsta, tada jau galima skirti baudas. Jas už teisės aktų pažeidimus taiko Neteisėtos reklamos komisija ir kalbos tvarkytoja. Bet paprastai nuo baudų stengiamės nepradėti. Nes būna atvejų, kai žmogus sužino teisės aktus, ką jis pažeidžia, ir pažada pasitaisyti. Tiesa, ne visada taip lengva tuos savininkus surasti“, – sakė VKI viršininko pavaduotojas A. Dambrauskas.
Padėtų naujas įstatymas?
Ilgai atsakymo į šį klausimą neieškojo VLKK pirmininko pavaduotoja. „Įstatymo pataisos uždrausti vartoti nelietuviškus pavadinimus nepadės. Mūsų Prekių ženklų įstatymas suderintas su visomis europinėmis nuostatomis ir vis dėlto šiuo klausimu yra laisvė: kas galima, to negali uždrausti. Bet naujajame kalbos įstatyme, tiek, kiek teisiškai galima padaryti, šiuos dalykus bandoma spręsti“, – teigė J. Palionytė.
Dar neaišku, kada Seime bus svarstomas kelerius metus rengtas naujas Valstybinės kalbos įstatymo projektas, bet, kaip tikisi A.Dambrauskas, tai įvyks jau greitai. „Švietimo komitete jis jau apsvarstytas ir turėtų būti svarstomas plenariniame posėdyje. Gaila, kad dar nepradėtas svarstyti Seime, bet jau ten yra ir tikimės, kad šią sesiją bus pradėta tai daryti. Tada bus galima konkrečiai viską išaiškinti, kur ir ką galima padaryti, kokio papildomo teisės akto reikia, kad ši problema būtų sprendžiama“, – sakė A. Dambrauskas.
Jis patvirtino, kad naujajame įstatymo projekte yra pataisų būtent šiuo klausimu, yra sąvokų, terminų ir kitų dalykų, kuriais remiantis būtų galima lengviau spręsti šią problemą. „Mums būtų labai palankus šis naujasis įstatymas, nes jau seniai yra pribrendęs reikalas spręsti šiuos viešųjų užrašų dalykus“, – sakė VKI viršininko pavaduotojas.
Įstatymas įstatymu, kaip teigė savivaldybės vyriausioji kalbos tvarkytoja A.Šiupienienė, bet labiausiai čia reikia apeliuoti į pačių žmonių, kurie tuos pavadinimus susigalvoja, sąmonę ir sąžinę.
„Kad ir ką rašytume, kad ir ko klausinėtume dėl valstybinės kalbos nuopuolio, atsakymo derėtų ieškoti mūsų širdyse, sąmonėje, sąžinėje, deja, mes jau kosmopolitai, spėriai laidojantys tai, kas dar lietuviška… Patriotais pabūname ir garbę prisimename tik dėl akių – per tautos šventes“, – sakė A. Šiupienienė.
Indrė Pepcevičiūtė, diena.lt