Apie Šalčią ir Šaltėnus

Šešioliktojo šimtmečio žemėlapyje šį vardą dar rasi, bet jau pažangaus dvidešimtojo amžiaus žemėlapiai jo nežino, o upelis kaip tekėjo, taip ir teka.

Šis upelis įteka į Juodžio ežerą, o iš to ežero ištekėjusi upė vadinasi Juodė, pertekėjusi per Seinų ežerus – Seina, o per Marės ežerą – Marytė. Po karo geodezininkai, sudarinėdami žemėlapius, pakeitė ir šitą. Naujiems mokslinčiams vardas Marycha gal atrodė lenkiškesnis, tai ir Akuotė, ištekanti iš Akuočio, ir Žvirgždė, ištekanti iš Šeipiškio ežero, bei Seiva iš Seivio, kurių vandenys subėga į Juodę, gauna Marychos vardą. Tik ta Marycha tai ne nuo Marijos vardo, o nuo seniau vadinto Marių ežero.

Seniau upėse girdyti žirgai, vilgyti vežimų ratai, tai ir pravartu būdavo žinoti, kur ko esama, o dabar tiltais greitai pervažiuojama, vandens nepastebima, tai ir upių vardų niekam nereikia.

Nyksta ir pavadinimas Pašalčiai. Tai buvęs kaimas, dar tarpukariu turėjęs savo seniūną. Šis kaimelis, 1941 m. sumažėjus jame gyventojų, prijungtas prie Šlynakiemio. Prieš porą dešimčių metų Pašalčių laukuose rasta bronzos apyrankė iš II m. e. a.

Melioruojant laukus, melioruota ir Šalčia. Ji gerokai pasiaurėjo. Pakito šio upelio ir pagrindinis šaltinis Šaltėnų kaime. 1955 m. maždaug 6 kvadratinių metrų paviršiuje, apie dviejų metrų gylyje iš rytinės šoninės sienos apie 30 cm veržėsi ir kunkuliavo šaltinio vanduo.

Šaltėnai lenkiškai vadinami Szołtany. Tai jau tik lenkiškas vardo tarimas. Gerai ar blogai buvo išverstas 1597 metais šis vardas, bet karaliaus pasirašytame dokumente rašoma Studiencza. „Studzić“ lenkiškai reiškia „šaldyti“. Kaimo pavadinimas pateikiamas daugiskaita neatsitiktinai. Šalčios upė tekėdama užkliūva ne už vieno šaltinio. Dar apie 1960 m. einant išilgai Šalčios buvo galima aptikti vainikėliu upėje prikaltų medinių mietų ir tarp kai kurių pristatytų bidonų ar skardinių dengtų kibirų su pienu. Tada dar čia nebuvo įvesta elektros energijos, tai nebuvę nei radijo, nei televizijos, nei šaldytuvų ir kitokių elektros įrengimų.

Ir pats Šaltėnų kaimas pakitęs. Pristatyta naujų mūrinių namų ne dėl to, kad šie būtų už medinius geresni, bet dėl to, kad modernioje socialistinėje valstybėje leista tik tokius namus statyti.

1597 m. dekretu aštuoniais Šaltėnų vietovės valakais galėjo naudotis Punsko klebonai – iki 1800 metų, kada prūsų valdžia nusavino bažnyčioms žemes ir skyrė pastovius piniginius atlyginimus. Vėlesni Punsko parapijos klebonai jau tos žemės neatgavo. Betgi šiose giriose veikė 1863 m. sukilėlių būrys. Vienas kalnas dar ir šiandieną Skarbakalniu vadinamas, nes jame esą pakasta sukilėlių skrynia su pinigais.

Po Pirmojo pasaulinio karo tie aštuoni valakai išparceliuoti lenkams, neretai kilusiems iš pietų Lenkijos. Buvę klebonijos tvenkiniai žuvims auginti bei šiokie tokie pastatai atiteko atsargos pulkininkui, kuris iš valstybės dar gaudavo pensiją. Jam pačiam ir neteko žemės ūkyje dirbti. Pirmasis jo pagalbininkas buvo kaimynas Savickas, kuris darbus savo ūkyje pabaigęs nueidavo vakarais ir pas kaimyną. Kartą gegužės vakarą prieina jis prie namo – kad pas pulkininką svečių. Stabtelėjo jis už alyvų krūmo. Pulkininkas bara jaunus karininkus, kad tie nesistengia baudžiavos grąžinti.

Prieš Šaltėnų kaimo paskirstymą vienkiemiais kaimas buvo įsikūręs prie Šalčios toje vietoje, kur iš Punsko vedantis kelias buvo išsiskyręs, ir upę kirto viena atšaka, vedanti į Šipliškes, o kita į Žabariškės dvarą.

Šio kaimo smuklė vadinta „lįšine“. Moterys, ateidamos į smuklę pagerti, atsinešdavo rankovėse lęšių. Taip, rankovėse. Marškiniai greičiau susidėvėdavo, o rankovės likdavo apydrūtės. Jas ir naudodavo kaip indą kruopoms, miltams ar kokiems grūdams susipilti. Smuklininkas smuikininkui už vakaro grojimą duodavęs silkę, be to, kas nors degtine pavaišindavęs. Smuklininkas buvo žydas. Jis čia gyveno dar šio šimtmečio pradžioje, nors smuklės kaimuose buvo valdžios panaikintos. Turbūt jam priklausė kiek lauko, nes laikė berną. Verbų sekmadienį jis duoda porą auksinų savo bernui ir liepia nueiti pas savo kunigą, o paskui bandelę nusipirkti. Seniau po išpažinties prie Komunijos reikėdavo eiti nevalgius.

Mirė Šaltėnuose žydas. Jų papročiu suvyniojo lavoną į lininę drobulę ir be karsto veža į Punsko kapines. Važiuojant nuo statoko kalno numirėlis atsisėdo. Išsigandęs vežėjas atbėgo į Punską, iš čia su kitais žydais grįžo įvykio tirti. Ateina, žiūri, kad drobulės kampas įsuktas į ratą ir surietęs lavoną.

1941 m. Šaltėnų ne viena šeima išsikėlė į LTSR, tarp jų ir Simniškiai, kas rodytų, jog tos šeimos į Šaltėnus patekta nuo Simno. Tiesa, iki Vygrių vyskupystės įsteigimo Punsko parapija Vilniaus vyskupystėje priklausė Simno dekanatui. 1895 m. nutiestas geležinkelis nuo Suvalkų į Alytų eina pro Punską ir Simną (tai maždaug už 40 km).

Kotovskių šeimoje kalbama lenkiškai. Katauskas atėjęs iš Ožkinių. Apie 1800 m. metrikų knygose buvo rašoma Katausa. Atmetus lenkinimo a, ta pavardė turėtų skambėti Katausė, panašiai kaip kaliausė. Burbiškiuose dar užsilikusi pavardė Gausė gali būti irgi kam nors įdomi.

Toje vietoje, kur dabar Šalčią kerta Šipliškių-Lazdijų plentas, buvo įrengtas vandens malūnas. Jis priklausė Seivų dvarui, kurį valdė Vygrių kamenduliai. Panaikinus vienuolyną, nyko ir malūnas. Tame malūne kurį laiką gyveno broliai Buliai, kurie dar aname šimtmetyje išvyko į JAV. Dešiniame Šalčios krante buvo, berods, septynios trobelės pastatytos malūno darbininkams. Kadangi šis kraštas priklausė Lenkijos karalystei, tai visur veržėsi valstybinės kalbos įtaka. Taigi ir ši vieta pavadinta Bulevizna. Lenkišką galūnę -izna atitinka lietuviška -iškė.

Vienai našlei žmogus padėjo paskersti, nusvilinti ir supjaustyti kiaulę. Jis žinojo, kur mėsa sudėta. Rytą tas žmogelis rastas Buleviznoje ant tilto pakartas. Mat pavogęs lašinių paltis nešėsi jas namo. Pavargęs, norėdamas pailsėti, už nugaros esančią lašinių paltį atrėmė į tilto turėklą. Norėdamas, kad ir priekinė nesvertų, kėlė ir tą ant turėklo. Ta paltis ant turėklo nuslydo ir žmogelį pakorė.

Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Buleviznoje stovėjo tik trys šeimų pirkelės. Uždarbiauti, kad galima būtų šiaip taip pramisti, buvo nelengva. O ir pasikūrenti reikia. Miškas čia pat, bet be pinigo ir į jį neįeisi.

Eigulys apžiūrėjo, kad iš vienos vietos dingsta medeliai ir nelieka jokių važiavimo žymių. Sudomintas ėmė sekti. Įsliuogė į medį ir laukia. Gerokai sutemus ateina būrelis žmonių, nuleidžia medį, supjausto ilgesniais gabalais, paskui užkelia kam nors ant peties. Kiekvienas rankoje turi medinę šaką, ant kurios stačios nuleidžia rąstelį, o pats tuo metu gali pailsėti.

Eigulys, išlipęs iš medžio, šaukia: „Stój!“. Tai visi, metę savo rąstelius, bėga į įvairias šalis. Eigulys puola moteris, o tos ima rėkti. Tada vyrai iš įvairių pusių kirviais barškindami į pjūklus artėja prie šauksmo vietos. Eiguliui teko pasitraukti. Parnešus po rąstelį nakčia dar reikia supjauti ir sukapoti, kad kas nors krėsdamas ir ieškodamas vogto miško nerastų.

Dabar ir Bulevizna prieš pat Pašalčius mišku apželdinta.

Juozas VAINA, 1993 m.