Įpusėjus gruodžiui neužšalusią žemę užklojo ilgai lauktas baltas purus sniegas. Po stora danga, rodos, liko mūsų bėdos ir sielvartas… Bent dalis jų…
Gruodžio 16 d. po lietuviškų mišių, 14.30 valandą, „Lietuvių namuose“ Seinuose vyko Adventinis vakaras, pavadintas senovinės giesmės žodžiais: „Sodai, sodai leliumoj“. Jo režisierė Neringa Rasiulienė iš Lazdijų kultūros centro, Vaikų folkloro ansamblio vadovė.
Šventinio koncerto metu kalėdines giesmes atliko „Lietuvių namų“ vokalinė grupė „Intro“ ir Seinų lietuvių „Žiburio“ mokyklos moksleiviai (vad. J. Pileckas). Scenoje išvydome „Žiburio“ mokyklos bei „Lietuvių namų“ „Seinos“ šokėjus (vad. Alina Dzimida), kurie atliko senovės ratelius, žaidimus. Mėgėjų teatro „Kultuvė“ dalyviai pateikė papročių, pasakojimų, pasakų apie senovės Kalėdas bei senovėje gerbtus žvėrelius, kuriuose tūnodavo mirusių namiškių vėlės. Gerbiami buvo vilkai, kurių ir bijota, ir stengtasi neužgauti. „Kultuvei“ talkino „Žiburio“ mokyklos antrokai. Pristatyta 12 valgių ir jų reikšmė.
Kūčių patiekalus pašventino kunigas Nerijus Žvirblys, jau daugelį sekmadienių atnašaujantis šv. Mišias Seinų bažnyčioje, nes kol kas nėra pastovaus lietuvio kunigo. Seinų „Lietuvių namų“ direktorė Onutė Nevulienė pasveikino visus su artėjančiomis šv. Kalėdomis, pakvietė pasidalinti kalėdaičiais ir pasivaišinti tradiciniais Kūčių valgiais, padėkojo atlikėjams.
Pirmąjį Adventinį vakarą 1995 metais surengė tuometinis LR konsulas Seinuose Vidmantas Povilionis ir jo žmona Veronika Povilionienė. Renginys vyko sinagogoje, nes tuo metu Seinų lietuviai neturėjo dar savų patalpų. Vakaronę vedė Veronika Povilionienė su savo vadovaujamu folkloro ansambliu „Blezdinga“. Dalyvavo gausiai susirinkę Seinų lietuviai. Pritarė giesmėms ir kalėdinėms dainoms (anksčiau gavę kūrinių tekstus).
Oi atvažiuoja
Šventa Kalėda, Kalėda.
– Siju viju gaspador Kalėda.
– Do sidabri do Kalėdy, Kalėda.
Ristu žirgeliu,
Margu važeliu, Kalėda, Kalėda.
– Siju viju gaspador Kalėda.
– Do sidabri do Kalėdy, Kalėda.
Davė kaimynas kvietelių bačkų, Kalėda,
O kaimynkėlė – linų kuodelį, Kalėda, Kalėda.
– Siju viju gaspador Kalėda.
– Do sidabri do Kalėdy, Kalėda.
Meninei daliai baigiantis su krivio lazda įėjo nepaprastas Kalėda. Mat Kalėdų Senelis nėra labai senas lietuvių papročiuose. Jis pasirodydavo antrąją Kalėdų dieną, kai prasidėdavo linksmybės, bet kartais ateidavo ir pirmąją. Jo funkcijos seniau skyrėsi. Senovėje Kalėda „apsirėdydavo kaip kaimo kerdžius ar seneliukas – baltais kailiniais, ilgais batais, didele linine barzda, rankose turėdavo lazdą“. Jis ėjo su kaimo vaikais po sodybas ar po trobas ir barstydavo grūdus, linkėdavo gero, dalindavo vaikams riestainius, pyragėlius, žaisdavo su jais ratelius, žaidimus. Už tai buvo pavaišinama riešutais. Sakydamas oraciją, negailėjo linkėjimų ir vaikams smulkmenų.
Štai Kalėdos oracija:
Būkit sveiki visi, visi. Aš – Senis Kalėda. Atvykau per aukštus kalnus, per žemus klonius iš ano krašto, iš tolimos šalies, kur miltų kalnai, medaus upės, giros, ažarai, saldainiais lyja, barankom sninga. Ėjau pėsčias ir važavau su šyvais žirgais, nauju vežimu, geležų ratais, dziržų botagais, margais čebatais. Nešu pilnų tarbų visokių gėrybių – laimį, derlių ir sveikatų bei kitokį labų. Atvežiau lašinių palcis, dešrų karcis, vaikam riešutų maišų, mergom aukso kupkus, sidabro žiedus, o bernam „černylų“. Ale ar geri buvot visi? Ba dovanas ir visokį labų gaus cik ciej, katrieji to nusipelnė gerais darbais, gražom mincim, nuoširdzais žodzais. Tai cik teisybį sakykit, nemeluokit, ba aš viskų žinau ir viskų matau. Gero žodzo ir man negailėkit, sveikatos ir visokio labo palinkėkit.
Vaikai gražiai papuošė šventinę eglutę. Jie ir susirinkę žiūrovai negailėjo linkėjimų.
Kalėdos – senas šaknis turinti žiemos saulėgrįžos, saulės sugrįžimo šventė. Jos švenčiamos beveik visame pasaulyje. Kaip ir Kūčios, Kalėdos turi magišką prasmę. Gali nulemti ateinančių metų laimę, derlių, šeimos gerovę. Per Kalėdas sniegas – puikus ženklas, žadantis derlingus ir gausius metus.
Per Kūčias valgyta 12 patiekalų. Patiekalai gaminti iš visokių javų, kad geresnis būtų jų derlius kitais metais. Dideliu vaišingumu ir dosniomis aukomis lietuvis visada atsidėkodavo Dievui už gerą javų derlių, namų palaimą, taip pat maldavo gėrybių kitiems metams.
Per šventes reikia stengtis bendrauti tik su tais, kurie mus saugo ir linki gero. Taip užtikrinsime ne tik teigiamas mintis, bet ir sėkmingus ateinančius metus.
Uždekime žvakes ir tyliai prisilieskim
Prie švento Kūčių stalo vakare.
Be pykčio, be skriaudos
Su tyluma susėskim
Ir taip kaskart, kasdien ir visados.
Tesklinda šiluma…
Irenos Pečiukonienės nuotraukos
E. Pakutkienė, punskas.pl