Apė nemalonius dalykus rašyc sunkiausia. Nu mažum ne ciek sunku, kiek nesinori, ba tas ar anas. Tep pas mus sako, kap neina paaiškyc, nėra kap paduoc priežascies. Taigi tas minėtas nemalonus dalykas, tai gėrimas bė Dzievo mieros ar išgėrinėjimas (tegu bus, kad langvesnis variantas). Tį kadu rašau, kad Pūncki tenka beveik kožnu rozu pamacyc svirduliuojancį kacinų. Bėda tami, kad tokių yra visur, galima sakyc, kad kiekvienam kaimi. Ir tai tęsiasi metai iš metų. Tokia teisybė.
O, kad ateitų toki čėsai, kadu bent pusė kaimų isitrazvytų an visadu. Svajuko dramblionės? Niekad nesakyk niekad, kad nenusdzyvytai. Kas tį žino… Juokyngiausia, kad da pacys gėrimų vadzinam išgėrinėjimu. Lyg norėdami pateisyc, kad šitas žmogus negera, kad jam da iki alkoholizmo toli. Bijomės prispažyc arba pripažyc, kad yra bėda, ir tai nemenka. Ir da kad būt linksmiau, tai sakom: Tai kad gerai atrodo. Ana, aina kap cvekas! Blogiausia, kad kap sulanktas…
Pamisnau apė krautuves. Jose rinkis kiek nori to šėtoniško viralo. Krautuvių neuždarysi, bromukių girciem nepastacysi. O kap seniau šitų bėdų žmonės sprandė? Ogi niekap. Niekas iš to nieko sau nedarė. Kacinam tarnavo visokios smuklės. Ciesų sakanc, negalvojau, kad ir seniau buvo žmonių, katriej pas mus išdrįsdavo parašyc apė išgėrinėjimo problemų. Sanoj sanoj „Aušroj“, tį kažkatran šašasdešimtų metų numerin, kažkoks cingu-lingu rašė, kad Pūncko smuklėj susirenka visokio molio žmonės ir gera, „[…] geriama ramiai, kartais uždainuojama, gana dažnai susiginčijama“. Ca užklysdavo visokiausių žmonių, alė daugiausia sėdėjo pastovūs klientai. Vieni turėj pinigų, o kici ne, todia „jie jau pabaigia sugerti paliktą bokaluose alų, stikluose degtinę. Žmonės geria ir pabaudas moka. Vakarais ne vienam ir guminė balta, o kartais juoda dešra išilgai nugaros stenėdama namo kelią rodo“. Deja, kap kam pragerc raikėj javus, gyvulius ar net paskolų. Cingu-lingu rašė, kad žiemų prie tos karčamos arkliai pririšči šaldavo, o nabagai vaikai po durimi scipdavo no šaltuko. Inaic in smūklį vaiku nebuvo galima, tai tep ir laukdavo, kol tėvas prislaks. Misnat, kad ilgai vaikucis tep stovėdavo? Prašydavo praainanco žmogaus, kad tus paprašytų tėtės išaic ir važuoc namo, ba jau daugiau šalc nepajiegia. Net širdzį man sugriebė, kap perskaitiau. Pasirodo, kad ir mamų ne iš kelmo spirtų buvo. Mėgdavo kap katros moteriškės išlakc. Ir kokių vaikas pamokų turi? Ne be raikalo tadu, kap ir dar da Pūncki tenka išgirsc: Kap tokių pijokų tėvų, tai aš ir tep da gerai mokausi!
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl