„Man patinka dirbti su mūsų krašto žmonėmis. Punske atsiranda vis daugiau kūrybingų, naujos patirties ieškančių žmonių. Su tokiais bendraminčiais labai smagu dirbti, nes jaučiama bendra kalba ir teigiama energija, su kuria galima ir kalnus nuversti“.
Prie tokios išvados priėjo mano pašnekovė Alicija Zimnickienė, šiuo metu gyvenanti Varšuvoje. Rodos, ne taip seniai atsisveikinusi su Punsko licėjumi, štai jau ir studijas baigė, ir lietuvišką šeimą sukūrė, ir savo nedidelį, bet perspektyvų verslą plečia. Išvykusi į didmiestį – į „didelį“ pasaulį, vis tiek ji širdim arti gimtų namų. Ne vien dėl to, kad čia jos kraštas, tėvai, giminės, draugai, bet ir kad plėtodama verslą, ji savo idėjas greičiausiai ir veiksmingiausiai įgyvendina bendradarbiaudama ne su sostinės specialistais, o būtent su kraštiečiais…
Dažnai gyvenime būna taip, kad įgytas išsilavinimas lyg prasilenkia su įgimtais gabumais, potraukiu tam tikram darbui. Taip atsitiko ir Alicijos atveju. Nors sociologija jai buvo be galo įdomi ir patraukli, moteris visada jautė ypatingą polinkį menui, rankų darbui. Deja, ne visada pavyksta iškart svajones įgyvendinti: „Menų mokslams nebuvau pasiruošusi, neturėjau savo darbų pavyzdžių, be kurių neįmanoma pereiti pirminės atrankos“, – prisimena Alicija. Beje, pakanka pasukti galvelę, ir viską galima gražiai suderinti… Sociologiją baigusi moteris puikiai išmano visuomenės ypatumus, žmonių poreikius, o magistrantūroje įgytos žinios apie šiuolaikines medijas ir komunikacijas padėjo jai tinkamai pristatyti būsimiems pirkėjams savo puikius gaminius.
Taigi, matyt, nuo likimo nepabėgsi…
Jaunos mamos šturmuoja namų verslo rinką
Pastaruoju metu Lenkijoje labai populiarus tampa smulkus namų verslas. Internete apstu įvairiausių tinklaraščių, internetinių puslapių, kuriuose ypač jaunos mamos, augindamos savo mažylius ir nenorėdamos grįžti į pastovų darbą, ryžtasi kurti kažką „savo“ – kas ne tik paįvairintų „tupėjimą“ namuose, bet ir leistų save išreikšti ir būtų šioks toks pelno šaltinis. Taigi, virtualioje erdvėje surasime įvairias paslaugas teikiančių darbščių mamų pasiūlas: vienos dalijasi savo patarimais įvairiose srityse (dažnai pagal išsilavinimą), kitos gamina maistą, siuva, siuvinėja, gamina atvirukus ar suvenyrus, rašo straipsnius, ir pan. Žodžiu – visokiais būdais bando jungti šeimos pareigas su darbu, kurį mėgsta daryti.
Su tokia pat dilema susidūrė ir Alicija: „Ar sugrįžti į darbą ir bemaž visus uždirbtus pinigus skirti auklei, ar pačiai auginti atžalą ir esant progai ką įdomaus nuveikti?“ Moteris jau prieš gimdymą buvo apsisprendusi negrįžti į pastovų darbą, norėjo pati auklėti savo dukrytę ir ieškoti užsiėmimo, kuris būtų jai įdomus, netaptų kasdiene, varginančia rutina. „Juk 40 valandų per savaitę tai neapsakomai daug, jei kankiniesi, atlikdamas neįdomius darbus, – prasitaria jauna mama. – Žmogus tada tampa pats sau neįdomus, pradeda nevertinti ir neįžvelgti gražių dalykų, kurie vyksta aplinkui.“
Tada Alicijos mamai, gyvenančiai Punsko krašte, kilo mintis. „Labai gerai pamenu, kai man paskambino, sakydama, jog iš seno odinio palto pasisiuvo rankinę, – prisimena verslininkė. – Ji puikiai žinojo, jog vaikystėje mėgau piešti, braižyti, o įvairūs rankdarbiai man labai prie širdies, todėl pasiūlė sandorį: aš projektuosiu, o jinai mano nubraižytas idėjas bandys įgyvendinti. Kažkodėl ilgai nesvarsčiau. Gal dėl to, kad mama yra siuvėja pagal išsilavinimą, ir gerai pamenu, kaip siuvo tėčiui, giminėms odinius paltus, nekalbant apie tai, kad ir ne vieną mamos pasiūtą suknelę pati vilkėjau, net ir vestuvinę – ji man pasiuvo.“ Alicijai šito užteko rizikuoti. Ji, ilgai nelaukusi, staigiai susirado finansinę paramą ir po vos 3 mėnesių oficialiai įkūrė veiklą. Kaip pati juokauja – firmos steigimo tempas buvo žaibiškas.
Netrukus atsirado pirmieji Alicijos brėžiniai, pagal kuriuos stropios jos mamos rankos pasiuvo pirmuosius gaminius – dideles rankines, pinigines. Pati dar ėmė gaminti odinius aplankus kalendoriams ir užrašų knygutėms su įvairiomis grafikomis ir kitus, smulkesnius daiktus. Alicija labai norėtų daugiau siūti, deja, nelieka tam laiko. Nepakanka juk tik atsisėsti prie siuvamosios mašinos – dar reikia supirkti visas medžiagas, metalinę furnitūrą, pamušalus, o Lenkijoje, – kaip įsitikino jaunoji verslininkė – tai nėra paprasta. Be to, tenka pačiai kurti pardavimų strategiją bei užsiimti mažiausiai malonia pareiga – veiklos biurokratija… Na, ir namuose – dar laukia mamos, žmonos, šeimininkės pareigos. Alicija pabrėžia, kad ją remia ir palaiko jos vyras, kuris vis labiau įsitraukia į šio versliuko kūrimą.
Rimtam verslui – rimtas pasiruošimas
Alicija ir jos mama nusprendė savo gaminius siūti tik iš natūralios odos. Per trejus veiklos metus jos išbandė daug tiekimo šaltinių, nes, anot Alicijos – oda odai nelygi. Galima nusipirkti pigios, Kinijoje pagamintos odos, kuri jau iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria nuo sintetinės. Bet gaminti iš tokios žaliavos savo produktus ir laikui bėgant – laukti priekaištaujančių klientų – beprasmiška. Juk pirkėjas, pažvelgęs į rankinę, nemato jokio skirtumo tarp kokybiškos odos ir tos, kurios oda jau nebepavadintum, tačiau greitai jis supras, kad nusipirko „katiną maiše“.
Ieškodama kokybiškos odos savo gaminiams ir norėdama įgyti patirties, Alicija su vyru buvo nuvykusi į Italiją. „Tenai aplankėme ne tik odos prekybininkus, bet ir gamintojus. Vienas susitikimas buvo ypač prasmingas, nes ne tik sužinojome, kaip atrodo visas odos išdirbimo procesas, bet ir savo akimis pamatėme, pvz., kaip vyksta odos dažymas katiluose, išbaigimo bei džiovinimo procesus. Tai buvo nepaprasta patirtis. Sugrįžusi nusprendžiau, kad, jeigu mano gaminiai turi būti odiniai, tai tegul jie būna pagaminti iš tikrai geros kokybės odos!“ – prisimena Alicija.
Išskyrus natūralią žaliavą, būtina pasirūpinti profesionalia siuvimo technika bei kitais įrenginiais, kurie ne tik paspartina darbą, bet ir suteikia galimybes įgyvendinti vis įmantresnius projektus. Dalį reikalingiausių mašinų firmai pavyko įsigyti iš gauto finansavimo, tačiau norint išplėsti dirbtuvę, vis dar trūksta tam tikrų elementų. Smulkius įrankius ji įsigijo amerikiečių įmonėje, mat Amerikos valstijose odinių gaminių siuvimas yra labai populiarus.
Kas šiame versle sudėtingiausia? Pasak Alicijos – Lenkijoje surinkti visas medžiagas, pritaikyti pamušalus, metalinę furnitūrą – tikrai nėra lengva. Rankinėms reikalingus pusgaminius sunku gauti dėl to, kad žlugus stambioms odinių gaminių dirbtuvėms, prekybininkai tiesiog atsisakė juos gabenti į Lenkiją. Truputį apmaudu, kad ne kiekvieną sumanymą įmanoma įgyvendinti vien tik dėl įrankių ar sudėtinių komponentų stokos. Be to, mažoms manufaktūroms dažnai būna sudėtinga gauti medžiagą nedideliais kiekiais, todėl tenka daug ko atsisakyti ir kurti iš tų žaliavų, kurios yra pasiekiamos. Beje, Alicija turi viltį, kad greitu laiku šioje srityje kažkas pasikeis, pajudės, nes vis dažniau pastebima sparčiai augantį susidomėjimą šiuo amatu.
Didžiausias džiaugsmas – sudominti ir patenkinti pirkėjai
„Aš labai laiminga, kad laikui bėgant sulaukiu vis daugiau individualių užsakymų“, – džiaugiasi Alicija. Šiuo metu ji projektuoja, kaupia medžiagą, ruošiasi vienam išskirtiniam užsakymui, kuris, kaip tikisi projektuotoja – galbūt išliks atminty labai ilgam. „Klientas labai konkretus, žino ne tik, kokių spalvų derinius nori matyti savo krepšy, bet siūlo ir savo firminio ženklo pavyzdį“, – sako rimtam darbui nusiteikusi moteris.
Be rankinių, Alicijos įmonei teko vykdyti ir kitokius užsakymus, kuriems reikėjo skirti labai daug dėmesio ir laiko. Toks pavyzdys – dėklai choro natoms. Projektas buvo vykęs, mat šiuo metu moterys jau baigia siūti dėklus kitiems dviem chorams. Taigi, nors gaminiai iš pirmo žvilgsnio – lyg paprasti ir neypatingi, juos pagaminti dažnai būna itin sudėtinga.
Jauna mama – verslininkė švelniai kovoja su konkurencija
„Tai neapsakomai sunkus procesas, bet stebėdama konkurenciją matau, kad nėra neįmanomų dalykų, tai kodėl ir mums turi nepasisekti? – juokiasi Alicija. – Dažnai kartoju, kad viską galima parduoti, reikia tik sugalvot atitinkamą strategiją. Kiekvienas žmogus, tai potencialus klientas, tačiau ne kiekvienas vertina tą patį dalyką vienodai. Čia nekalbu vien tik apie piniginės storumą. Juk yra žmonių, kurie pajėgūs nusipirkti odinę rankinę, bet to nedaro, nes tai nėra jiems prioritetinė prekė. Labai svarbu tai suprasti ir gerbti.“ Moteris nemėgsta įžūlios prekybos, todėl net nebando „per jėgą“ įtikinti kiekvieno potencialaus kliento. „Prasimušti pro konkurencijos sieną” labai padeda įvairios internetinės platformos, bet jomis taip pat reikia išmokti naudotis. Beje, dideliuose miestuose yra labai populiarios nepriklausomų projektuotojų mugės. Varšuvoje galima kas antrą savaitgalį dalyvauti kokioje nors stambesnėje šiuolaikinėje mugėje. Tai puiki proga susitikti su klientu, pristatyti savo prekę gyvai, išgirsti jo lūkesčius ir bandyti tai įgyvendinti. „O man visuomet be galo malonu bendrauti su pirkėju, – sako Alicija. – Mėgstu su žmonėmis dalintis sukaupta informacija ir patirtimi, juolab kad šiais laikais apie odą žinome tikrai nedaug. Svarbu, kad klientas suvoktų, ką perka ir kodėl už tokią, o ne kitokią kainą“, – tvirtina verslininkė.
Savo verslas – kiekvienam?
„Kai kurie mano, kad aš tik žaidžiu, – šypsosi Alicija. – Ar tai jau galima pavadinti verslu? Nežinau… Kol kas be vyro pagalbos šeimos neišmaitinčiau. Biurokratija ir mokesčiai tai tikrai didelė našta mažiems verslams, bet visko galima išmokti. Naudojuosi buhalterės paslaugomis, tad turėdama klausimų ar abejonių gan greitai išsiaiškinu. Tai labai palengvina darbą.
Ką galėčiau patarti būsimiems verslų kūrėjams? Daugiau drąsos! Nepabandžius – niekada nesužinosi. Pirma idėja neturi būti sėkminga.“ Alicija pasvarsto, – lyg per trejus veiklos metus dariusi vien tik klaidas. Šimtus kartų ji ne tik galvojo apie veiklos uždarymą, bet ir rimtai draugams sakydavo, kad „šįkart jau viskas!“ Daugiau ji nebeturinti nei jėgų, nei pinigų. „Keisčiausia yra tai, kad kiekvieną kartą, kai jau buvau apsisprendusi uždaryti veiklą, atsirasdavo naujų, viltingų aplinkybių“, – prisimena. Ji jau įsitikino, kad šiais laikais, vyraujant ne tik produktų, bet ir paslaugų pertekliui, reikia pasitikėti savo idėjomis, būti ypatingai kantriam ir atkakliam. „Nėra vieno unikalaus recepto sėkmingam verslui, – tvirtina moteris. – Savo versliuką kuriu iš lėto, bandymų ir klaidų principu. Svarbiausia nepalūžti, o mokytis iš klaidų. Kol kas tokių pamokų turėjau visą galybę, – juokiasi. – Stebiu konkurenciją, skaitau įvairių rinkodaros specialistų patarimus. Galiu pasidalinti ir patarti, kur galima ieškoti pagalbos kuriant firmą, bet kokiu būdu savo produktą ar paslaugą pateikti klientui, tai jau kiekvieno individuali fantazija, kurios šiais laikais kuo daugiau – tuo geriau.“
Logotipas – ne tik prekės ženklas
Alicijos įmonės pavadinimas ALANA. „Tai mano ir mano mamos vardų junginys, – šypsosi verslininkė. – Joks kitas pavadinimas net negalėtų būti, viskas išėjo savaime. Nemažiau patinka mums ir mūsų firminis ženklas: didelėje „A“ raidėje įbraižyta mažoji „a“. Beje, ženklą sukūrė mūsų kraštietė. Mėgstu dirbti su Punsko krašto žmonėmis“, – pabrėžia Alicija.
Pasirodo – ne tik prekinis ženklas sukurtas mūsų kraštietės. Kitai punskietei Alicija patikėjo nuotraukų atlikimą, o ir tinklapio www.skorzanapracownia.com administratorius yra žmogus, kilęs iš Punsko krašto. Beje, Varšuvoje gyvenanti verslininkė bandė užmegzti bendradarbiavimo ryšius ir su varšuviečiais. Jei būtų pavykę susitarti – jai vietoje būtų žymiai arčiau ir paprasčiau. Tačiau išbandžiusi penkis vietinius fotografus ji niekaip negalėjo rasti su jais bendros kalbos. Kaip pati įsitikino – Varšuvoje gyvenimas bėga žymiai greitesniu tempu, vyrauja griežto konkurencingumo principai, darbai atliekami paskubomis, nes juk eilėje jau laukia kiti. „Žmonės, kuriuos šiandieną pasirinkau bendradarbiauti, labai kruopščiai atlieka savo darbą. Bendroms mintims jie atiduoda ne tik savo laiką, bet ir save… O tai labai svarbi savybė, norint tobulėti.“ Akivaizdu, kad didmiestyje tokios vertybės vis rečiau aptinkamos. „Kita vertus, jaučiu didelį norą ieškoti bendraminčių tarp savųjų, nes smagu prisidėti prie jų sėkmės, prie mūsų krašto raidos. Punske vis daugiau kūrybingų ir naujos patirties beieškančių žmonių. Su tokiais bendraminčiais labai smagu dirbti, nes jaučiama bendra kalba ir teigiama energija, su kuria ir kalnus galima nuversti“, – giliai įsitikinusi tvirtina jauna mama – verslininkė.
Belieka tik palinkėti jai daug kūrybiškų, gražių projektų, skatinančių puoselėti savo išsvajotą darbą.
Ačiū, Alicija, už pasidalijimą savo patirtim ir mintimis!
Božena Bobinienė, punskas.pl
Nuotraukos: Alicijos Zimnickienės asmeninis archyvas, www.skorzanapracownia.com