Albinas Morkus iš arti (2 d.). Ilgėjosi Punsko

(Tęsinys)

Vilniuje praleisti Antrojo pasaulinio karo metai paliko randą Morkaus sąmonėje. 1945 m., nežinia, dėl kokių priežasčių, jis persikelia į Lenkiją. Neaišku, su kuo, nuo ko bėga, kur apsistoja, kaip ilgai užsibūna. Ar užsuka ir į Punską, kur gimė ir praleido savo vaikystę, nežinia. Kita vertus, Punskas, man regis, mažai jam terūpi. Vargu ar jį kamavo gimtinės ilgesys. Nedaug vietos jis skyrė jai savo širdyje ir kūryboje. Vis dėlto be reikalo pradedu teisti. Nesu nei teisėjas, nei prokuroras. A. Morkaus apsakyme „Baltasis miestelis“, kuriame aprašomi Šermano miestelyje įvykusio negro linčo atgarsiai, skaitome: „Gaudydamas virpėjimo skaldomus garsus, aš pamažu sulipdžiau jų turinį. Jie reiškė ilgesį ir džiaugsmą. Nieko kito, kaip tik ilgesį ir džiaugsmą. O tai suprantama. Kas galėtų per dvylika metų nepasiilgti savosios gimtinės. Kas galėtų nesidžiaugti, išvydęs ją po tiek laiko? Ir man pačiam buvo smagu, kad iš to nepaliaujamo virpėjimo, iš tų skeveldrų aš įstengiau sulipdyti prasmingą vienovę – ilgesį ir džiaugsmą. (…) Ir aš mąsčiau apie sugrįžimo laimę. Apie didelį džiaugsmą, kuris apimtų mane, jei kada nors, po daugel metų, surasčiau kelią į gimtuosius Suvalkijos laukus, į mažą, skardiniais stogais miestelį, kur prabėgo nerūpestinga vaikystė.“

Tarpukario Punskas, kur prabėgo A. Morkaus nerūpestinga vaikystė

Vis dėlto Punsko Morkus ilgėjosi. Apysakoje „Gaisras“, be abejo, vaizduojamas tarpukario Punskas. Neįvardija jo (kaip Punios ežero ir Žaliakalnio) tikruoju vardu. Skaitome: „Netikėtos vidurnakčio šviesos nustebintas, aš bematant išsiritau iš lovos ir prigludau prie lango. Vaizdas buvo toks masinantis, kad mane prikalė vietoje. Degė Plonių miestelis. Pleškėjo visas klonis nuo Sraigio ežero pakrančių iki krūmais pažėlusių Mikakalnio šlaitų. Liepsnų kamuoliai raičiojosi stogais, kunkuliavo, virė ir liejosi į plačią, siautulingą upę, viską pakeliui griaunančią ir šluojančią. Galingi fontanai tryško į dangų, šaudėsi ugnies strėlėmis, tarytum bandydami pramušti storus, rausvais pilvais nukarusius debesis, bet atsidaužę į jų apvalumą, vėl gūžėsi prie žemės, cypė ir rangėsi gatvėmis. Skaidrių liepsnų fone bejėgiškai skėsčiojo savo pajuodusias šakas medžiai. Mirgėjo žmonių ir gyvulių siluetai. Į langą pylė smulkus rudens lietus.“ Šio apsakymo leitmotyvas buvo 1933 metų Punsko miestelio gaisras, nušlavęs daug žmonių namų. Albinas stebėjo jį 12 metų berniuko akimis.

Punskas po 1933 m. gaisro

Būsimo rašytojo vaikystės laikais Punskas buvo nedidelis. Čia gyveno beveik vien žydai. Vietinių lenkų nebuvo visai, neskaitant atkeltų čia dirbti mokytojų, policininkų, pašto darbuotojų ir kariškių. Lietuviai gyveno daugiau miestelio pakraščiuose. Punsko pakraštyje gyveno ir Markevičių šeima. (Vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, jų namuose apsigyveno agronomas Jonas ir mokytoja Vlada Pajaujai.)

Leibas Šperlingas ir Albertas Kišas žydų kalba išleistoje knygoje apie šią gyvenvietę rašė: „Punskas buvo žydiškas miestelis, apsuptas gražių pievų, turtingas skurdo. Jame gyveno apie 70 žydų šeimų, kartų kartoms prisirišusių prie menkos žemės ir prie savo ramaus, nuoširdaus gyvenimo.“

Punskas po 1933 m. gaisro 

A. Morkaus apysakoje „Gaisras“ randame dar vieną epizodą, kuris sustiprina anksčiau pateiktą prielaidą: „Mintis, kad, nesant tėčio, aš turiu gelbėti namus, privertė mane tuoj pat šokti nuo lango ir ko nors griebtis. (…) Gaisro atošvaistės virpino seklyčios erdvę, o aš beprasmiškai sukinėjausi tame virpėjime. Tik pamatęs, kad motina siekia nukabinti nuo sienos naująjį Marijos paveikslą, kuris gaubtu stiklu ir paauksuotais rėmais kėlė mūsų visų pasididžiavimą (tokio niekas neturėjo, o verpėja Pečiulienė sakė, kad jis gražesnis ir už stebuklingąjį Plonių bažnyčios „Dangun ėmimą“ (…).“

Pats didžiausias ir gražiausias Punsko bažnyčioje yra Marijos dangun ėmimo paveikslas. Kitados jis puošė pagrindinį altorių, dabar kabo šoninėje navoje. Punsko Dievo namai ir vadinasi Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia.

Punskas po 1933 m. gaisro

Morkus iš Lenkijos vyksta į Vokietiją ir kažkiek laiko praleidžia pabėgėlių stovyklose. Čia išgyventus laikus jis aprašo apsakymuose „Vokiškame traukinyje“ ir „Prancūziška novelė“. Tai gražūs ir originalūs kūriniai. A. Morkaus keliai ilgainiui pasuka į Prancūziją. Tiubingeno ir Paryžiaus universitetuose jis studijuoja kalbas, filosofiją ir literatūrą. Iš Prancūzijos A. Morkus emigruoja į JAV, kur tęsia studijas Čikagos universitete.

Amerikoje imasi įvairių darbų: su italais kasa griovius ir sijoja smėlį, su lenkais rūšiuoja tabako lapus, su žydais dirba restorano padavėju, su airiais ir meksikiečiais – nešioja plieno virbus. JAV Albinas įsijungia į lietuvių emigracijos politinę veiklą. Bendradarbiauja „Naujienose“, tampa Amerikos lietuvių tarybos (ALT) sekretoriumi ir vicepirmininko P. Grigaičio pagalbininku.

Tuo metu ypač aktyviai reiškėsi ALT ir Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK). ALT pastangomis pradėtos transliuoti iš JAV „Amerikos balso“ radijo laidos lietuvių kalba. Jos lietuviams suteikė galimybę išgirsti objektyvią informaciją.

Nežinia, dėl kokių priežasčių A. Morkus staiga pakeičia savo politinę orientaciją ir nusisuka nuo Lietuvos išlaisvinimo siekių, VLIK bei ALT idėjų. Susideda su KGB inspiruotais Amerikos komunistuojančiais lietuviais. „Vilnyje“ Narimanto Norago slapyvardžiu pradeda „vagoti“ lietuvių patriotus juodinančius tekstus. Atbunda jame prozininko talentas. Rašo apsakymus ir siunčia juos į sovietų okupuotą Lietuvą. Ar daro tai nuoširdžiai, ar komunistų saugumo aparato užsakymu, nežinia. (Gerai būtų žinoti, ar sovietinio saugumo archyvuose yra, pvz., A. Morkaus byla. Gal kada nors kas patikrins?) 1962 m. Sovietų Lietuvoje išeina jo pirmas apsakymų rinkinys „Baltasis miestelis“. Morkus yra komunistų propagandai naudingas Vakarams šmeižti.

Pragyvenęs 18 metų emigracijoje, grįžta į Vilnių. Čia jam sudaromos geros darbo ir gyvenimo sąlygos. Morkus greitai įsitraukia į kūrybinį darbą. Organizuojami jo kūrybos vakarai, skaito paskaitas jaunimui. 1965 m. išeina antras Morkaus apsakymų rinkinys „Susitikimas“. Vėliau pasirodo iš anglų kalbos verstas D. Ž. Keru romanas „Mido prisilietimas“, E. Koldvelo apysaka „Dženė“, H. Burgerio pjesė „Didysis Tomo Sojerio nuotykis“. Pats gėdingiausias Morkaus veikalas – publicistinių straipsnių rinkinys „Vaduotojai“ iš arti“ – pasirodo jau po jo mirties, 1968 m.

Sunkios ligos prikaustytas prie lovos jis rašo romaną „Ant briaunos“. Nebaigia. Miršta 1967 m. rugpjūčio 27 d. Po mirties pasirodo dar: „Taip man atrodo“ (1969 m.) ir „Laukinių Vakarų madona“ (1970 m.).

 (Bus daugiau)

Sigitas Birgelis, punskas.pl