Albinas Žukauskas ir jo kūryba

Rašytoją, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoją Birutę Jonuškaitę kalbina Sigitas Birgelis.

Sigitas Birgelis: Kokia Albino Žukausko kūrybos reikšmė lietuvių literatūroje?

Birutė Jonuškaitė: Albinas Žukauskas – vienas originaliausių praėjusio šimtmečio lietuvių rašytojų, palikęs mums ne tik per dešimt poezijos knygų, bet ir du apsakymų rinkinius suaugusiems, penkias prozos knygas vaikams ir nemažai vertimų, ypač iš baltarusių kalbos. Jis pats kalbėdamas apie savo kūrybą visada pabrėždavo prigimties, o ne poetinių mokyklų ar stilių svarbą, ypatingą kūrėjo šaknų, jo gimtinės reikšmę. Turbūt todėl tėviškei atiteko išskirtinė vieta poeto knygose, ką ir pats pripažįsta: „Paveldėtas, iš Bubelių atneštas kraitis užplūdo pirmąsias mano knygas, jis pravertė ir vėliau, ir iki šiol jį laidžiai eikvoju.“¹

Kaip Albino Žukausko poezija buvo vertinama sovietmečiu, kaip dabar?

Nuo pat pirmojo eilėraščių rinkinio „Laikai ir žmonės“ (1938) kritikai pastebėjo, kad A. Žukausko nebeįmanoma supainioti su kuo nors kitu: greičiausiai jis atpažįstamas iš nepaprastai sodraus turiningo žodyno, daugybės susikurtų individualių naujadarų ir meistriškai įpintų tarmybių, taip pat jam būdinga savitos, proziškos sakinio sandaros, aiškios minties linijos, depoetizuotų vaizdų gausos, smagios ironiškos frazės. Turbūt už tą iš gimtinės atsineštą kraitį bei leksikos savitumą Draugija Vilniaus kraštui remti 1940 metais apdovanojo poetą literatūrine premija. Tačiau pirmieji šio rinkinio recenzentai – Ona Miciūtė ir Jonas Dagys (Karosas) – šalia meilės „kraštui, kur kyla paukščiai viršum blizgančiųjų ežerų rytais“ įžvelgė ir lietuviškojo avangardo (ypač Kazio Binkio), ir netgi tuo metu Vilniuje veikiančios literatūrinės lenkų grupės „Žagarai“ (Żagary – Czesław Miłosz, Teodor Bujnicki, Jerzy Zagórski ir kiti) įtaką, – poeto angažuotumą ir perimtą socialinių permainų siekį, poeto kaip tautos dainiaus ir moralinio vedlio laikyseną. Gal to poveikio ir būta, ypač Č. Milošo (Cz. Miłosz) įtakos, bet pats poetas nenorėjo jos pripažinti, galbūt jausdamas, jog ji disonuoja su jo poetine prigimtimi. Kaip rašo Alg. Baltakis, ruošdamas rinktinę „Sunkus džiaugsmas“ (1969), A. Žukauskas į ją neįtraukė tų savo kūrinių, kuriuose lenkų avangardistų įtaka ypač akivaizdi.² A. Žukauskas aiškiai pabrėždavo esąs Vilniaus krašto poetas, kuriam visų pirma rūpėjo savos žemės žmonės ir jų dalia: „Daugiausia – nuo pat pradžių, nuo pat nespausdintų eilėraščių, apsakymų, šaukiau prieš neteisybę ir nelygybę, vaizdavau Vilniaus krašto valstiečių nedžiugią buitį. Daug ten būta ir antikarinės, ypač antifašistinės aistros, protesto prieš socialinę ir nacionalinę priespaudą, lenkiško, poniško persekiojimo tvaiką.“³

Taigi dr. Almos Lapinskienės žodžiais tariant, „A. Žukauskas – valstietiškos prigimties ir valstietiškos pasaulėjautos poetas, grąžinęs į poeziją natūralų, stiprų, tikrą santykį su žeme, gamta, žmogumi, laiku, laime, drąsiai ir sodriai kalbantis apie meilę ir neapykantą, gyvenimą ir mirtį. Poeto „žemė liūdna, rūsti ir nederlinga,“/ „įmirkusi ašarom, krauju ir prakaitu,“ debesys ne lietų, bet ašaras ant žemės lieja, o vėjas nešioja „uždraustų knygų lapus po šalį.“ Eilėraščiuose nėra aiškios fabulos, jie primena epinės poemos fragmentus, vaizdai seka vaizdus, juos jungia stipri emocinė įtampa, – poetas nori išsakyti, išpasakoti tai, kas jam kelia nerimą, kas slegia jo sielą.“⁴

A. Žukausko poetikos esmė – gaivališkumas, kurį J. Dagys pastebėjo jau pirmajame rinkinyje „Laikai ir žmonės“: „Jo kūryba – gaivališko gyvenimo gaivališkas apdainavimas“. Ta pati tendencija – parodyti Vilniaus krašto lietuvį valstietį gaivalingame gamtos, darbų, konfliktų ir nelaimių sūkuryje, – aiškiai matoma ir jo antrojoje knygoje – „Žemė plaukia į pietus“ (1939), į kurią sudėjo 13 smulkiosios prozos kūrinių. Kritikų nuomone, knygos pavadinimas nėra atsitiktinė, gražiai skambanti metafora, – tai sąmoningas autoriaus perspėjimas apie slenkantį pavojų, didžiausią – etninių žemių praradimo, nutautinimo – pavojų.

Karo bei kupinais sunkių išbandymų pokario metais A. Žukauskas daugiausia rašė į stalčių, sudėtingą gyvenimo ir kūrybos 1939–1960 metų laikotarpį rašytojas yra pavadinęs poetiniu nebuvimu. Tik septintojo dešimtmečio pradžioje poetas atsitiesė ir prasidėjo nauja kūrybinė banga – viena po kitos išėjo dešimt poezijos knygų: „Ilgosios varsnos“ (1962), „Sunkus džiaugsmas“ (1969), „Atodangos“ (1971), „Sangrąžos“ (1973), „Atabradai“ (1975), „Poringės“ (1978), „Senmotė“ (1981) ir kitos. Augo knygų skaičius, augo ir dėmesys jo kūrybai. Tačiau pačiam poetui to dėmesio buvo lyg ir per mažai, nes 1971 m. „Poezijos pavasario“ almanache su kartėliu rašė: „(…) Dabar, berods, esu gerokai senoviškas. Tai matyti ir iš kritikos darbų: bent per praėjusį dešimtmetį apžvalginiuose kritikų darbuose mano kūrybai neatsirado nei gero, nei blogo žodžio. Vadinasi, moderniajai šių dienų kritikai, jos akims – aš kaip ir neegzistuoju. Reikėtų daryti išvadas, bet juk žmogus ne žaltys, iš kailio neišsinersi. O jei išsinersi, būsi tik juokingas. Atseit – kiekvienam savo laikas. Taip buvo, taip yra, taip bus. Antai prieš dešimtį metų buvę novatoriai dabar jau užkietėję senatoriai…“⁵ Ko gero, tas laikas gana greitai atėjo, nes 8–9 dešimtmetyje kritikai A. Žukausko poeziją skaitė dėmesingai ir sąžiningai, apie kūrybą rašė kolegos – Vladas Mozūriūnas, Vladas Dautartas, Sigitas Geda, analizavo literatūrologai ir kritikai – Vytautas Kubilius, Kęstutis Nastopka, Viktorija Daujotytė.

Taigi neteisinga būtų sakyti, kad šis dzūkas visą gyvenimą taip ir liko su savo Bubeliais literatūrinio Lietuvos elito paribiuose. Jį vertino daugelis kolegų, susižavėjimo jo poezija neslėpė poetas Vytautas Bložė, savo laiškuose jį vadino patriarchu, o Sigitas Geda, Albinui mirus, yra sakęs: „Buvo jame kažkas iš visų mūsų tėvų ir senelių, iš Krėvės ir Baranausko, iš Donelaičio. Kalbos, išminties, moralinės laikysenos prasme. (...) Su Albinu Žukausku Dzūkija palaidojo trečią – po Čiurlionio ir Krėvės – didžiausią savo kūrėją.“

Šiandien literatūros kritikas Kęstutis Nastopka teigia, kad poetines naujoves ginanti kritika A. Žukauską laikė Vytauto Bložės, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Juditos Vaičiūnaitės kūrybinių ieškojimų sąjungininku, tačiau laikas nebuvo gailestingas jo poezijai. Nepamirškime, kaip buvo sudėtinga kurti meno žmonėms iki 1990 metų. Ir vis dėlto, nepaisant to „metlaikio“ kiekvienam kūrybingam žmogui uždėto „antsnukio“, akivaizdus, Marcelijaus Martinaičio žodžiais tariant, „labai ryškus poeto (A. Žukausko – B. J.) etinis principas: niekam, niekur ir niekada negalima teikti pirmenybės dėl padėties, tautybės, išsilavinimo – net poetui. Šį principą išreiškia ne deklaracijos, o poeto pasakotojo intonacija, laikysena, veikiau – sukurtas personažas, toks lietuviškas triksteris, pirmą kartą mūsų poezijoje pats ėmęs pasakoti.“⁶ Panašūs ir jau minėto K. Nastopkos vertinimai – kad A. Žukausko poezijoje, nelyginant „Tūkstančio ir vienos nakties“ Šachrazados pasakose, gyvenimas tapatinamas su kalbėjimu. Žodžiai spraudžiasi vieni per kitus, sudarydami judrų sambūrį. Kalbos visatoje nusitrina erdvės ir laiko skirtys, susitinka gyvieji ir mirusieji, kasdieniški ritualai apglėbia amžinybę. A. Žukausko kūryba tampa, anot M. Martinaičio, „ž m o g a u s   i š t e i s i n i m u, jo vienybės atstatymu kultūros, kalbos laike, atpirkimo ir prisikėlimo vizijoje. (…) Albino Žukausko kūryba yra išėjimas į savo gyvenimo erdves, jo metlaikius ir užlaikius, į vešlią, liūdną, gundančią, graudžią, gašlią savo žemę, užkrėstą nuolat besidauginančia, žudančia, dvokiančia, bet žydinčia, giedančia, aukštyn besistiebiančia gyvybe.“⁷

1987 metais Valdas Kukulas rašydamas Žukausko 75-osioms gimimo metinėms skirtą straipsnį palinkėjo daugiatomio kūrybos leidimo. Tačiau palinkėjimas neišsipildė. Vis dėlto reikia pasidžiaugti, kad apie anuomet kritikos palankiai įvertintą A. Žukausko kūrybą vėl buvo prabilta šiuolaikinių literatūros tyrinėtojų 2012 m. sausio 30 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vykusioje jubiliejinėje mokslinėje konferencijoje, skirtoje Albino Žukausko 100-osioms gimimo metinėms „Metlaikių atabradai: Albinui Žukauskui – 100“. Pranešimų būta ir apie nemenką Žukausko indėlį į vaikams skirtą literatūrą, jo literatūrines, su tautos tradicija susijusias pasakas, apie jo tekstų komizmą ir unikalų publikavimą: kai kurių tekstų yra likę po du variantus – vienas skirtas suaugusiems, kitas – vaikams. Pranešėjo doc. dr. Kęstučio Urbos nuomone, A. Žukauskas neabejotinai yra sukūręs ne vieną chrestomatinį vaikų literatūros tekstą.

Daugelis literatūros kritikų yra atkreipę dėmesį į sodrią, labai turtingą Žukausko poezijos kalbą, tačiau išsamiau jo leksika iki šiol nebuvo tyrinėta. Minėtoje konferencijoje doc. Aurelija Gritėnienė apžvelgė tik vieną leksinę semantinę žodžių grupę – augalų vardus. Pranešėja patyrinėjusi du poeto eilėraščių rinkinius – „Senmotė“ ir „Benamė meilė“ – surado per 140 skirtingų augalų vardų, iš kurių apie 100 yra vartojami bendrinėje kalboje, o daugiau nei 40 laikytini leksinėmis, semantinėmis ar darybinėmis tarmybėmis arba paties poeto sukurtais naujadarais. Aurelijos Gritėnienės nuomone, Žukausko tekstai rodo, kad jis ne tik žinojo daugelio augalų vardus ir pasitelkė juos tam, kad kuo vaizdingiau atkurtų gimtosios Dzūkijos gamtą, bet ir puikiai išmanė augalų savybes, ypač sakmiškuose eilėraščiuose pasakotojas kalba apie juos tarsi koks kaimo žiniuonis ar botanikas.

Be minėtų temų, konferencijoje buvo taip pat aptarta A. Žukausko kūrybos erotika, jo prieštaringas santykis su religija, su Dievu ar dievais, jo lenkų poezijos vertimai ir kitos temos. Gera žinia ir ta, kad planuojama visą šios konferencijos medžiagą išleisti atskira knyga.

Kaip Lietuva švenčia bubelioko 100-ąsias gimimo metines? Kokie renginiai įvyko? Ką planuojama padaryti?

Galima ironiškai tvirtinti, kad tik apvalios mirusių rašytojų sukaktys priverčia skaitytojus, literatūros kritikus, leidėjus sugrįžti į praeitį, prisiminti seniai lentynose užkištas jų knygas, įvertinti nuveiktus darbus. Kita vertus, galima ir pasidžiaugti, kad šimtmečio proga nuo pat šių metų pradžios labai dažnai skamba Lietuvoje Albino Žukausko poezija. Pirmieji poeto jubiliejų turbūt paminėjo Vilniaus mokytojų namai, surengę sausio 12 dieną gražų prisiminimų vakarą.

Leidykla „Homo liber“ poeto gimtadienį pasitiko su malonia staigmena – išleido fotografuotinį A. Žukausko eilėraščių rinkinį „Laikai ir žmonės“, kuris pirmą kartą buvo „Vilniaus žodžio“ išspausdintas 1938 metais (viršelis ir spaudos priežiūra Vlado Drėmos, „Zorza“ spaustuvė, Vilnius, Wileńska 15).

Sausio 30 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įvykusioje jau minėtoje konferencijoje savo pranešimus skaitė dr. Alma Lapinskienė („Nuo Bubelių iki Vilniaus: Albino Žukausko varsnos“), Danutė Balašaitienė (Linkaitė, Punsko licėjaus absolventė – „Ankstyvoji Albino Žukausko poezija ir Žagarių literatūrinės grupės įtaka“), dr. Donata Mitaitė („Albinas Žukauskas sovietinės kritikos veidrodyje“), prof. hab. dr. Kęstutis Nastopka („Albino Žukausko erotika: Padravos totoriukė“), dr. Gitana Notrimaitė („Apie senojo Baltijos padievio Albino Žukausko dievus“), dokt. Ona Daukšienė („M. K. Sarbievijus pagal Albiną Žukauską“), doc. dr. Kęstutis Urba („Albino Žukausko kūryba vaikams“), doc. Aurelija Gritėnienė („Augalų vardai Albino Žukausko poezijoje“). Atsiminimais dalijosi poeto dukra Giedrė Žukauskaitė-Nogienė, poetas Algimantas Baltakis.

Greitu laiku knygynuose turėtų pasirodyti A. Žukausko poezijos rinktinė „Būtoji – grįžtamoji“. Joje bus ir plokštelė su poeto ir aktoriaus Vlado Bagdono, skaitančio A. Žukausko poeziją, balsu. „Į šią knygą atrinkti neabejotiną estetinę vertę tebeturintys poeto eilėraščiai. Tik dėl ribotos leidinio apimties atsisakyta stambių jo poemų. Rinktinės pagrindą sudaro paties poeto 1983 m. sudaryta rinktinė „Benamė meilė“, kur eilėraščius, sudėtus ne pagal chronologiją, o pagal poetinio gyvenimo logiką, sieja aforistiniai intarpai“, – įžanginiame rinktinės straipsnyje rašo prof. K. Nastopka.

Gražus jubiliejinis vakaras vyko ir Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, į kurį iš Vilniaus atvyko A. Žukausko dukra Giedrė ir anūkė Gustė, prof. K. Nastopka.  Buvo atidaryta Poetui skirta paroda „Visą kraštą eilėraščiais užsėsiu…“

Žukauskui skirtą interneto tinklalapį galime rasti ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos svetainėje. Čia gausu nuotraukų iš 1982 metais Nacionalinėje bibliotekoje vykusio Albino Žukausko 70-osioms gimimo metinėms skirto kūrybos vakaro ir jubiliejinės parodos.

Kaip Albino Žukausko gimimo metines paminės Lietuvos rašytojų sąjunga?

Lietuvos rašytojų sąjunga jau 2010 metais pradėjo planuoti A. Žukausko 100-ųjų gimimo metinių renginius. Daugiausia dėmesio buvo skirta jo gimtinės reikalams. Juk apdainuotoji Bubelių pirkia išlikus, pušis irgi stovi, ir paukštyčių pilni pelkynai, brūzgynai, o kokio nors ženklo, kad čia gyventa poeto – nėra. Buvo kalbėta, kad reikia sutvarkyti sodybvietę, jo gimtajame name įrengti ekspoziciją, o visų pirma – pastatyti paminklinį akmenį. Šios idėjos iniciatorius, poetas M. Karčiauskas, pradėjo tartis su Lenkijos lietuviais, paragino visus rašytojus kolegas susirgti „akmenlige“, aukoti akmens „atridenimo“ ir paminklinės lentos iškalimo darbams. 2011 metų pavasarį LRS pirmininkas Jonas Liniauskas, šių eilučių autorė ir Mykolas Karčiauskas nuvyko į Seinų kraštą: ūkininkui Algiui Macukoniui leidus išrinko iš jo laukuose gausiai „išsisėjusių“ nemažų riedulių vieną itin didžiulį, gremėzdišką, „žukauskišką“. Vietos lietuviai jį sėkmingai atgabeno ir patupdė prie Albino trobelės. Skulptorius Kristupas Vilutis iškalė paminklinę lentą. Taigi vienas iš planuotų darbų įvykdytas.

Jubiliejaus proga rengiama A. Žukausko eilėraščių rinktinė lietuvių ir lenkų kalbomis, ją rudeniop turėtų išleisti Seinuose įsikūręs „Paribio“ fondas. Taip pat planuojama sukurti ir atidengti memorialinę lentą prie namo Liubarto gatvėje Vilniuje, kuriame poetas ilgą laiką gyveno.

Rašytojų klubas jubiliejinį A. Žukausko vakarą surengė š. m. balandžio 27 dieną. Jame savo prisiminimais apie tėvą dalijosi dukra Giedrė Žukauskaitė-Nogienė, poetai Algimantas Baltakis ir Marcelijus Martinaitis, apie poeto kūrybą kalbėjo dr. Alma Lapinskienė, dr. Kęstutis Urba, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai – Gelminė Glemžaitė, Gabrielius Zapalskis ir Mantas Zemleckas, vadovaujami doc. Juditos Ušinskaitės, skaitė poeto kūrybą. Dzūkų liaudies dainas dainavo Veronika Povilionienė.

Šių metų Poezijos pavasario programoje taip pat bus skirta dėmesio Albino Žukausko 100-osioms gimimo metinėms – gegužės 21 d. 18 val. Vilniuje, Mildos skvere Žvėryne, vyks poezijos ir publicistikos vakaras „Gyvenęs kaimynystėje“. Renginio vedėjai bus režisierius Vytautas Damaševičius ir žurnalistė Danutė Jakubėnienė, poeto kūrybą skaitys aktoriai Jurgis Damaševičius, Vytautas Širka, kalbės poeto dukra Giedrė Žukauskaitė-Nogienė ir kiti.

Rašytojų klubo organizuojami vakarai, skirti A. Žukausko jubiliejui, vyks per visus 2012 metus, jie numatyti Alytuje, Varėnoje, Lazdijuose ir kitur.

Šių metų Poezijos pavasaryje, kuris vyks gegužės 17 dieną Albino Žukausko tėviškėje Bubeliuose, iškilmingai paminėsime poeto 100-ąsias gimimo metines. Ką įdomaus šia proga planuoja Lietuvos rašytojų sąjunga?

Į šią šventę žada atvykti prof. K. Nastopka, A. Žukausko dukra Giedrė, poetas Mykolas Karčiauskas, šių eilučių autorė – LRS pirmininko pavaduotoja Birutė Jonuškaitė, režisierius Vytautas Damaševičius, Veronika Povilionienė ir kt.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Sigitas BIRGELIS, punskas.pl

 

 

1 Kas yra kūryba, K., 1989, p. 141.

2 Žr. Algimantas Baltakis, Vilniaus krašto pagimdytas poetas, Pergalė, 1969, Nr. 11, p. 133.

3 Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos, V., 1989, p. 844.

4 Iš pranešimo, skaityto 2012 m. sausio 30 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vykusioje mokslinėje konferencijoje „Metlaikių atabradai: Albinui Žukauskui – 100“.

5 Poezijos pavasaris, Vilnius, Vaga, 1971, p. 30.

6 A. Žukauskas. Rinktiniai raštai. Vilnius, Vaga, 1986, t. I, p. 13, 14.

7 Ten pat, p. 15.