Algirdas Mačionis, gyvenantis Seinuose – vienas iš pirmųjų Seinų bažnytinio choro vedančiųjų, gieda iki dabar, nors prie vargonų jau sunku užlipti dėl metų naštos ir astmos.
Seinų kapinėse Algirdo Mačionio dėdės šeimos kapai greta Lietuvos savanorių kapų. Visi matėme ir stebėjomės, iš kur turi jėgų šis kuklus, nedidukas žmogeliukas, kai karučiais atveždavo savo sode užaugintų chrizantemų ir pasodindavo ant savo artimųjų kapų bei prie Lietuvos kareivėlių (kai dar buvo senas paminklas), prie močiutės brolio knygnešio Karolio Petruškevičiaus kapo.
Algirdas Mačionis pasakojo: „Gimiau 1928 metų gruodžio 15 dieną gausioje šeimoje Pagavieniškėse. Ten gyvenę ir mano seneliai Mačioniai Motiejus ir Agota (Petruškevičiūtė, knygnešio Karolio Petruškevičiaus sesuo), ir tėvai.
Tėvai Petras ir Anelė (Šimčikaitė iš Skarkiškių) Mačioniai turėjo net 15 vaikų, iš jų trys (Veronika, Vitas, Albinas) mirė maži prieš Antrąjį karą. Liko vyriausia Monika, tapusi Jančiuliene, aš, Algirdas, vyriausias tarp brolių, Ona Gylienė, Anelė Vektorienė, Danutė Damurackienė, Bronė Kliūčinykienė, jau mirusi Marytė Mazurkevičienė, Juozas, Julius, Albinas (paveldėjo mirusio broliuko vardą), Janina Petuškienė ir Jonas (jau mirė).
Ankstyvoje vaikystėje (grįžę iš Lietuvos, nes kol buvom maži, tai tėvai patys samdė dirbti savo dideliam ūky) visi stengėmės pelnyti duoną – ganydami gyvulius ar tarnaudami pas didesnius ūkininkus.
Tėvai turėjo 3 „kolonijas“: Radžiūčiuose – 14 ha, o Konstantinuvkoj ir Pagavieniškėse 20 ha. Radžiūčiuose buvo geresnė žemė, o kitur – nelabai. Buvę daug miško ir ariamos žemės.
Tėvai ne savo valia išvyko 1941 m., o sugrįžo pokariu iš Lietuvos į Konstantinuvką. Parvažiavo namo, bet namų nerado, tik kelis akmenis ir šulinį… Nebuvo nei kluono, nei tvarto, nei trobos. Lenkai nugriovė ir nusivežė į Krasnapolį. Niekas nematė, kaip naktimis išvežiojo. Mūs gi viskas buvo nauja, ką tik pastatyta. Žinau, vieną kambarį dar tik prieš išvažiavimą rudenį baigė, sudėjo langus, na ir pavasarį išvažiavom. Pagavieniškėse – tėtės tėviškėj – nebuvo nauji pastatai, bet dideli. Tai taip pat nieko nerado, viskas buvo išardyta, išvežta.
Iš mūsų gausios šeimos (iš 15 vaikų užaugo 12) vyresni pasklidome po apylinkę tarnauti už maistą: duoną, bulves, javą. Tėvas geras stalius ir statybininkas buvo. Konstantinuvkoj, iš kur iškėlė į Lietuvą, namų neradome. Tėvas turėjo dar kitą palikimą Radžiūčiuose, tai ten ir pradėjo iš naujo statytis. Po „tridienių“ pas kitus dirbom namie. Arkliuku parsiveždavom iš miško medžio. Ir pasistatėme trobas.
Anksčiau mūsų šeima įsikėlė kaimynų Gausių ūkin. Kaimyną per karą išvežę vokiečiai nužudė, o jo žmona, išvažiavusi į Lietuvą, ten pasiliko. Jie buvo bevaikiai. Tų Gausių sodybą ir žemę vėliau nusipirko mano pusbrolis. Tai mūsiškiai ten buvo, o paskui Petruškevičių mažuose trobesiuose Ragožiuose, kol savo namukus vėl iš naujo pasistatė. Turėjo savo miško ir iš Krasnagrūdos dvaro Gaidziuškės miško medžių gavo, bet kiek ten vienu arkliuku prisiveši…
Kai gavau šaukimą tarnauti kariuomenėj, mūsų troboje dar nebaigtos buvo dėti grindys, bet labai norėjosi surengti atsisveikinimą su draugais. O laiko nebuvo, tai pernakt sudėjom abu su tėvuku grindis ir dar iš vakaro priėjau išpažinties Seinų bažnyčioje, priėmiau komuniją. Suėjo į mūsų naują trobą jaunimas. Tada į kariuomenę išlydėjo mane ir Kliūčinyką Vitą iš mūsų kaimo.
1949 m. spalio 10 d. tarnauti Lenkijos kariuomenėj šaukimą gavau kartu su vyrukais, gimusiais 1927 ir 1928 m. Paėmė į Suvalkus, paskui į Poznanę. Lietuvių mano grupėje buvo nemažai. Iš pažįstamų tik vienas lietuvis iš viso būrio pakliuvo į kitą vietą – mano būsimas svainis Vitas Jančiulis. O sykiu į Poznanę patekome aš, Algirdas Mačionis, Julius Marcinkevičius iš Žagarių, Vitas Kliūčinykas, Juozas Durtonas iš Pelelių, Vincas Berneckas iš Skarkiškių, B. Jurkiūnas iš Graužų, Vitas Nevulis iš Sankūrų. Dabar mūsų gretos praretėjusios, nes tarp gyvųjų jau likome tik dviese.
Suvalkuose pagal šaukimą tada susirinkome 7 lietuviai. Kaip minėjau, patekome prie Poznanės. Suėję padainuodavom lietuviškai ir lenkiškai. Matyt, patiko seržantui, tai net mus gaudė, o mes slėpėmės, kad per dažnai nedainuotume.
Mano vadas buvo Juozas Keiza. Jis buvo geras, nevarė naktimis patruliuoti. Turėjau uniformą ir priklausiau ūkio kuopai. Laikyta 14 arklių kariuomenėj. Vežiojau vežimu apdengtu, geležiniais ratais į laukus darbams ir kareivius, ir įrangą. Ir į poligoną. Mokiau jaunesnius arklius kinkyti, joti. Buvau geras raitelis ir vežikas. Po dvejų metų jau turėjo išleist namo, bet prailgino dar metams ir mėnesiui, nes tada dviejų šaukimų jaunuoliai buvo sykiu paimti. Taigi lenkų kariuomenėje buvau trejus metus iki 1952 m. lapkričio 25 dienos. Keli draugai liko ten po kariuomenės, nes susirado sau žmonas. Aš sugrįžau ir ieškojau čia vietinės panos. Vedžiau po dvejų metų.“
Dėkoju Algirdui Mačioniui už pasakojimą.
Nuotraukos iš Algirdo Mačionio šeimos albumo.
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl