(Tęsinys)
Tęsiame pasakojimą apie paskutinį Seinų vyskupą Antaną Karosą.
Visi kunigai nekantriai laukė pirmų vyskupo veiksmų. Spėliojo, ką paskirs generalvikaru, kaip tvarkys kuriją. Kapituloj buvo telikę tik 7 nariai. Jau pirmieji Karoso sprendimai visus šokiravo. Ganytojas buvusiam vyskupijos administratoriui prel. Juozapui Antanavičiui pareiškė jį skiriąs savo generalvikaru. Antanavičius, išgirdęs tokią netikėtą naujieną, nepaprastai nudžiugo. Jis daug metų valdė dieceziją, tad jam būtų buvę nemalonu trauktis kur nors į provinciją. Kurijoj ir seminarijoj vyskupas kol kas didelių pakeitimų nedarė.
Justinas Staugaitis savo atsiminimuose rašo: „Kai dėl kurijos, tai mes, lietuviai, pakeitimų ir nepageidavome. Kancleriu buvo kun. Narjauskas, sekretorium – kun. Grajauskas, abudu susipratusiu lietuviu.
Seminarijoj pakeitimai būtų buvę pageidaujami. Mums atrodė, kad rektorius su vicerektorium turėtų būti pakeistu. Jei ne abudu, tai bent kun. Jalbžykovskis. Tačiau visos mūsų viltys nuėjo niekais.
Kai dėl kapitulos, tai vyskupas pareiškė nepažįstas žmonių, todėl likusieji kapitulos nariai lai išrenka kandidatus, vyskupas juos patvirtinsiąs.“
Kapituloj buvo likę: prelatai – Saliamonas Olekas, Juozapas Antanavičius ir Vincas Blaževičius; kanauninkai – Antanas Daukša, Pranciškus Augustaitis, Antanas Staniulis ir Petras Vlostovskis. Iš visų tik pastarasis buvo tikras lenkas, visi kiti – lietuviai. Iš tų šešių tik du – Augustaitis ir Staniulis – buvo susipratusieji lietuviai. Kiti keturi buvę senosios lenkiškos orientacijos žmonės, jau nusenę ir neaktyvūs. Kurijoje svarbiausi buvo Antanavičiaus, Blaževičiaus ir Jalbžykovskio norai.
Į kapitulą išrinkti: Romualdas Jalbžykovskis, Garliavos klebonas ir dekanas Žalevskis, Lendo, Sienkievičius ir seminarijos profesorius Banaitis. Žalevskis ir Banaitis buvo lietuviai. Žalevskis buvęs Antanavičiaus draugas, nusenęs, senų pažiūrų žmogus. Banaitis – nors susipratęs lietuvis, bet neveiklus. Jis prie lietuvių judėjimo nesidėjo. A. Karoso pastangomis Seinuose susidarė lenkiškosios orientacijos kapitula.
J. Staugaitis prisimena: „Staniulis su Augustaičiu, kaip vėliau iš Staniulio sužinojau, bandę balsuoti už susipratusius, žinomus veikėjus lietuvius: bet, žinoma, juodu du už juos ir tebalsavę. Po rinkimų vyskupas pareiškęs, kad tuos, kurie rinkimuose gavę balsų, būsią galima padaryti garbės kanauninkais. Bet ir to nebuvo. Vyskupas Karosas, tiesa, pakėlė gana daug į garbės kanauninkus, bet vis tik Antanavičiaus ir Jalbžykovskio kandidatus. Prel. Antanavičiui vyskupas išrūpino pretonotaro titulą.“
Seinų vyskupijoje pradėta vykdyti nauja, bet to paties Antanavičiaus, politika. J. Antanavičius pradėjo atvirai nekęsti lietuvių, juos visaip žemino ir niekino. Jis kerštavo, nes lietuviai, pasak jo, pakišo koją, todėl netapęs vyskupu.
Nauji laikai prasidėjo ir Seinų kunigų seminarijoje. Iš seminarijos profesorių pasitraukė V. Dvaranauskas. Jo vieton lotynų kalbos mokyti buvo pakviestas lenkas Misevičius. Jis buvo linksmas kunigėlis, bet šovinistiškai nusiteikęs. Kun. R. Jalbžykovskis, Antanavičiui pritariant, pasirūpino, kad jis, kaip ir Vondolovskis, būtų garbės kanauninkas. Tai suerzino lietuvius kunigus. Pasipiktinę buvo ir kai kurie lenkai, nes tai buvusi akivaizdi neteisybė.
Seinų vyskupija buvo daugiatautė: šiaurinė dalis – Punskas, Seinai, Marijampolė, Simnas – lietuviška, o pietinėje dalyje gyveno lenkai, gudai, mozūrai. Kaip minėjau, Pirmojo pasaulinio karo metus A. Karosas praleido Rusijos gilumoje. 1917 m. jis sugrįžo į Seinus. Norėdamas išvengti tautinių nesusipratimų, A. Karosas vyskupiją suskirstė į dvi dalis. Savo generaliniam vikarui R. Jalbžykovskiui pavedė valdyti pietinę (lenkiškąją) vyskupijos dalį, o Seinų, Simno, Kalvarijos, Marijampolės, Vilkaviškio, Naumiesčio dekanatus pasiliko savo globoje. R. Jalbžykovskiui vyskupas A. Karosas pavedė organizuoti ir lenkišką vyskupijos kunigų seminariją Tikocine, kuri po 1863 m. sukilimo buvo uždaryta. Kadangi Tikocine turėjo pradėti darbą vyskupijos lenkiška kunigų seminarija, vyskupas A. Karosas Seinuose ėmė rūpintis lietuviškos kunigų seminarijos reikalais. Kaip minėjau, lietuviška Seinų kunigų seminarija neilgai išsilaikė. Jos profesoriai buvo priverstinai iškeldinti į Lietuvą. Vyskupas A. Karosas persikėlė į Punską, o po kelių mėnesių priverstas vykti į Lietuvą.
Tuo metu popiežius Pijus XI įkūrė Vilkaviškio vyskupiją. Naujosios vyskupijos teritoriją sudarė toji Seinų vyskupijos dalis, kuri buvo nepriklausomos Lietuvos ribose. Buvęs Seinų vyskupas A. Karosas tapo pirmuoju Vilkaviškio vyskupijos ordinaru. Vyskupiją A. Karosas valdė 16 metų – iki mirties (1947 m.). Palaidotas Marijampolės bažnyčios Šv. Onos koplyčioje. A. Karosas išgyveno 98 m., kunigu išbuvo 64, vyskupu – 40.
(Pabaiga)
Sigitas Birgelis, punskas.pl