„Antanas nori būti ore“

Šiandien sukanka 75-eri metai, kai ties Šeštokais buvo sovietų suimtas Lietuvos aviacijos generolas Antanas Gustaitis.

„Šiandien tradicijas turime, aviacijos ne“, – teigia Lietuvos aeroklubo prezidentas Jonas Mažintas. Pasak jo, Lietuva, 1990-aisiais išsivadavusi iš sovietų vergijos, turėjo nemažą oro laivyną, deja, jis per kelis dešimtmečius išgaravo kaip dūmas. Liko tik pasigėrėjimas tradicijomis.

Ne visi žino, kad tarpukariu Lietuva Europoje garsėjo savo aviacija, konstravo puikius lėktuvus. Žymiausias jų konstruktorius buvo Sūduvos krašto sūnus Antanas Gustaitis. Šiemet sukanka 75-osios jo suėmimo, sovietų suregztos bylos ir sušaudymo metinės.

A. Gustaitis gimė 1898 m. Obelinės kaime, Sasnavos valsčiuje, pasiturinčių ūkininkų Kazimiero ir Petronėlės Gustaičių šeimoje. Pirmasis pasaulinis karas jauniausiąjį Gustaičių sūnų nubloškė į Jaroslavlį (Rusiją). Po trumpų studijų Petrapilio susisiekimo kelių inžinerijos institute bei artilerijos mokykloje, bolševikams perėmus valdžią, būsimasis lėktuvų konstruktorius sugrįžo į tėvynę, stojo į Lietuvos savanorius ir dalyvavo nepriklausomybės kovose su lenkais. Vėliau mokėsi Lietuvos karo aviacijos mokykloje. Iki 1920 m. vasaros jis buvo atlikęs per 150 skrydžių. 1921 m. A. Gustaitis baigė aukštojo pilotažo kursus ir buvo paskirtas aviacijos instruktoriumi. Po dvejų metų jis tapo mokomosios oro eskadrilės vadu.

Kai 1922 m. karo aviacijos lakūnas Jurgis Dobkevičius pastatė pirmąjį Lietuvoje lėktuvą, jo pėdomis pasekė ir A. Gustaitis. 1925 m. jis suprojektavo ir aviacijos parko dirbtuvėse savo lėšomis pastatė lėktuvą „ANBO-I“. Tai buvo vienvietis sportinis lėktuvėlis su nedideliu 35 AG galingumo varikliu. Sparnų ilgis 10 m, jų plotas 11,4 m², didžiausias lėktuvo greitis – 142 km/h, aukščio riba – 4200 m. Lėktuvėlis buvo pusiau metalinės konstrukcijos su oru aušinamu varikliu. Įdomi „ANBO“ abreviatūra – „ANTANAS NORI BŪTI ORE“.

A. Gustaičio valdomas „ANBO-I“ lėktuvėlis gana greitai pakilo į savo pirmąjį skrydį ir žiūrovų nuostabai atliko keletą gražių piruetų. Po to nutūpė labai mažai teriedėdamas žeme. „ANBO-I“ buvo pastatytas tik vienas egzempliorius.

1925 m. A. Gustaitis buvo pasiųstas studijuoti lėktuvų konstravimo į Paryžiaus aukštąją aeronautikos ir mechaninių konstrukcijų mokyklą. Čia jis suprojektavo dvivietį lėktuvą „ANBO-II“ (jo statyba baigta 1927 m.). Gavęs inžinieriaus diplomą, grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas karo aviacijos viršininko padėjėju, o vėliau štabo viršininku. Jam buvo suteiktas majoro laipsnis.

1929 m. spalio 5 d. į orą pakilo trečiasis Gustaičio konstrukcijos lėktuvas „ANBO-III“. Tai buvo pirmasis lietuviškos konstrukcijos lėktuvas, gamintas serijomis. Sėkminga buvusi lėktuvų, skirtų žvalgybai ir bombardavimui, „ANBO-IV“ konstrukcija. 1934 m. šis modernus ir gerai ginkluotas lėktuvas pakeitė visus Lietuvos karinio oro laivyno lėktuvus. 1934 m. trijų „ANBO-IV“ eskadrilė sėkmingai apskrido dvylikos Europos valstybių sostines, įveikdama 10 tūkst. km. „ANBO-IV“ parametrai: variklio galia – 585 AG, sparnų ilgis – 13,2 m, sparnų plotas – 29 m², didžiausias greitis – 290 km/h, aukščio riba – 8000 m.

Apie 1935 m. A. Gustaičio vadovaujama Lietuvos aviacija savo kokybe pasivijo ir pralenkė daugelį pirmaujančių Europos valstybių. „ANBO-41“ konstrukcija pralenkė moderniškiausius to laiko Europos žvalgybinius lėktuvus. 1937 m. A. Gustaičiui buvo suteiktas brigados generolo laipsnis.

Paskutinis A. Gustaičio suprojektuotas „ANBO-VIII“ buvo pastatytas kilus Antrajam pasauliniam karui – 1939 m. rugsėjį. Tai buvo labai modernus, žemasparnis, dvivietis bombonešis. Jo parametrai: variklio galia – 930 AG, sparnų ilgis – 13,5 m, sparnų plotas – 30 m², didžiausias greitis – 411 km/h, aukščio riba – 9000 m. Lėktuvas buvo ginkluotas keturiais kulkosvaidžiais sparnuose ir galėjo paimti iki 600 kg bombų.

Iki sovietų okupacijos likus kelioms dienoms, jis beviltiškai stengėsi gauti audienciją pas Prezidentą Antaną Smetoną. Norėjo perspėti apie artėjantį pavojų. Deja, Prezidentas generolo nepriėmė. 1940 m., TSRS okupavus Lietuvą, prasidėjo Lietuvos kariuomenės likvidavimas. Sovietai tarsi pasityčiodami karo aviacijos likvidacinės komisijos pirmininku paskyrė Gustaitį. Jo pasididžiavimas – „ANBO-VIII“ dirbtuvės – buvo išmontuotos ir traukiniu išgabentos nežinoma kryptimi.

Sovietų komisarai kalbino A. Gustaitį važiuoti į Rusiją konstruoti lėktuvų, bet šis atsisakė. Komisarai tik šyptelėjo su atvira ironija. Nuo tol buvo sekamas kiekvienas jo žingsnis.

Antanas nepaprastai norėjo, bet jau negalėjo būti ore. 1940 m. liepą jis stengėsi JAV vizos, tačiau dėl nežinomų priežasčių negavo. Generolas sutvarkė žmonai ir dukroms repatrijavimo į Vokietiją dokumentus, o pats nusprendė pasitraukti iš sovietų okupuotos Lietuvos nelegaliai. Jam turėjo padėti vokiečių organizacijos Lietuvoje „Kulturverband“ vadovas ir žvalgybos rezidentas Richardas Kosmanas (vokiečių okupacijos metais jis buvo Kauno SS oberštumfiureris). Per sieną jį turėjo pervesti trys Mockų kaimo gyventojai: Jonas ir Vytautas Prabuliai bei Vincas Anza. Šiame epizode susikryžiuoja 1949 m. gruodžio 15 d. Šlynakiemyje kartu su Jurgiu Krikščiūnu žuvusio V. Prabulio ir Lietuvos aviacijos brigados generolo A. Gustaičio likimo keliai.

Apie šį įvykį žinome iš KGB archyvų. 1941 m. kovo 4 d. aviacijos generolas, J. Prabulio lydimas, traukiniu išvyko iš Kauno į Alytų. Šeštokuose A. Gustaičio laukė rogėmis atvykęs V. Prabulis ir V. Anza. Pusė kilometro už Šeštokų geležinkelio stoties roges sustabdė sovietų pasieniečiai. A. Gustaitis pasileido bėgti, bet, pasigirdus šūviams, pasidavė. Tą pačią dieną jis su sulaikytais broliais Prabuliais ir Anza buvo nugabentas į Kauno kalėjimą. Po kelių dienų, kovo 7-ąją, NKGB komisaro V. Merkulovo įsakymu su specialia palyda Gustaitis išvežtas tardyti į Maskvą, kur kalintas Lubiankoje. Kai vokiečiai užpuolė Sovietų Sąjungą, 1941 m. birželio 27 d., jam buvo pareikštas kaltinimas šnipinėjimu vokiečių žvalgybos naudai. Nors tai buvo visiškai išlaužta iš piršto, žiaurių tardymų palaužtas, teisme A. Gustaitis prisipažino kaltu ir atsisakė tarti paskutinį žodį. 1941-07-07 sovietų Aukščiausiojo Teismo karinės kolegijos uždarajame posėdyje jis buvo nuteistas mirties bausme. 1941-10-16 sušaudytas Butyrkų kalėjime.

Aviacijos generolas A. Gustaitis nepriklausomoje Lietuvoje neliko užmirštas. 1998 m. Lietuvos paštas į apyvartą išleido du jam skirtus pašto ženklus (dail. Gediminas Pempė) ir voką (dail. Antanas R. Šakalys), kurie Kauno centriniame pašte buvo žymimi specialiu pirmosios dienos antspaudu. Algirdas Gamziukas parašė knygą „Antanas Norėjo Būti Ore“ (Vilnius, 1997). Jo gimimo 100-mečiui Lietuvos televizija sukūrė dokumentinį filmą „ANBO“. Rež. Bronius Talačka. Jo tėviškėje tais pačiais metais buvo pastatytas simbolinis paminklas. 2010 m. buvo įsteigtas Antano Gustaičio medalis (pagal Gyčio Ramoškos projektą), skirtas pagerbti didžiojo Lietuvos aviatoriaus atminimą ir pažymėti asmenis, nusipelniusius ugdant Lietuvos aviaciją.

Neįtikėtina, bet Sovietų Sąjungos nuteisto mirčiai „liaudies priešo“ konstruotas „anbukas“ išliko nesunaikintas per visą sovietų okupaciją ir yra eksponuojamas Kauno karo muziejuje. Kaip tai įmanoma? Tarpukariu „ANBO-I“ buvo atiduotas Karo aviacijos ekspozicijai. Tada jam pagamintas naujas celiulioidinis piloto skydelis, ant sparnų nupiešti Vyčio kryžiai bei užrašas „ANBO-I“. Karo aviacijos ekspozicija veikė iki 1944 m. Prasidėjus sovietinei okupacijai ji buvo likviduota, o eksponatai sugrąžinti į saugyklas. Ten padėtas ir išardytas „ANBO-I“.

Po 26 metų „ANBO-I“, kaip proginis parodos apie Lietuvos aviaciją eksponatas, vėl išvydo dienos šviesą. Deja, po trejeto mėnesių lėktuvėlis sugrįžo į požemius. 1973 m. legendinis „anbukas“ buvo atgabentas į steigiamą visuomeninį sportinės aviacijos muziejų. Šis muziejus oficialiai atidarytas tik 1983 m. „ANBO-I“, kaip svarbiausias jo eksponatas, išbuvo jame 17 metų.

Kai po 1990 m. buvo įkurtas Lietuvos aviacijos muziejus (iki 1995 m. vadintas Technikos muziejumi), „anbukas“ perkeltas į jį. Šiandien jis saugomas prie aerodromo, kuriame prieš 60 metų kildavęs į padangę.

 Sigitas Birgelis, punskas.pl