Apė sanovės apsirangimų ir valgį

Pavardės tep kap būtau nesumainius: buvau Misiukoniūtė ir išėjau už Jurgio Misiukonio. Likaus savo kaimi, Klevuosa, ir su tuom pacu pavardi. Buvau jauniausia, keturi broliai ir dzvi sasarys buvom, aš jauniausia. Iš brolių vyrausias Klemensas Ramoniškėse, Bronius – Klevuose nuvėjo užkurom pas našlį Marcinkevičienį, Albinas Radzūcuose, Jonas liko tėviškėj, aš Klevuose, sesuoj Michalina in Skarkiškes išėj už Bernecko (mūs abiejų šliūbas buvo Sainuose 1955 metais). Visi turėjom šaimynas. Iš brolių likis tarp gyvų cik Bronius ir mes, abidzvi sasarys.

Kap žanijaus, mama man perdavė savo mergaucinį kuperį su skarukėm, skepetukėm ir paklodais, užvalkalais. Tokias išskustas kvietkucais su stalčukais apacoj – susdėc skepetukėm, gražus. Abidzvi su sasari Mikasi tų pacų 1955 metų rugpjūcin Sainų bažnyčon ėjom in šliūbų. Mikasė išėjo in Skarkiškius už Vinco Bernecko, o aš in Klevus.

Prūsinukių turu ir dar nemažai. Perėmiau iš mamos kuperį, o sasarai Mikasei tai kuperį padarė Pranas Levanavičus iš Klevų. Jis gyveno an Sidarų vietos, palei miškų, savos močutės tėviškėj.

Nu mylėjau verpc ir ausc. Misnu, kad ir dabar suruoštau audzimų. Pirmiausia raikia an mestuvų siūlus nuog špūlios, o paskui cik an stovų. Penkias sienas raikėj apmesc an raketukų. Kabino an lubų, o paskui an mestuvų. Paskucinis mano audzimas, tai iš jo buvo pasiūtos apacinės vyru kelnės.

Stovus laikau an svirno, net sutrandzijo.

Madoj buvo labai prūsinukės, langvos ir baltos su raštukais nešotos, ypač mokykloj. Prūsinukes ir pirkom, ir dovanojom vieni kiciem. Net ir per vesailias dovanodavo. Jaunamartė vis ateidama in naujus namus – vyram (vyro broliam) dovanoj po savo austų abrūsų (rankšluoscį), o vyro seserėm – šilko an suknelių, ba tadu tokios buvo madoj, da ir megztos vilnonės arba kvolduotos, ar puskliošai. Seniau ty kap pirkta medžaga nebuvo drūta, o savas linas labai drūtas, cik kap kadu per balinimų ir merkimų beržo šarman irgi an priebalio gulėdamas riecimas pripūdavo. Tai ilgai nelaikė. Ba linas drūtas siūlas ir išaustas buvo drūtas. Užmerkia nakcai, ryti vėlėja prieg balos, dzovina, alia buvo, kad ilgai nedzūvo. Lovon indeda išlaistų blaškų rugių iškultų šaudų, užciesia paklodį lininį, užsikloja pūkiniu arba plėšytų plūksnų patalu ir paduškoj plūksnų. Buvo šilta ir sveika, o paskui sumisno senykus iš aksalio. Kap kura mašinų, iš lovos ištraukia saujų šaudų – prakura.

Seniau kaplys, šakės, grėblys – tai skaitėsi atostogos vaikam, o dabar kas kita. Anūkai neciki, kad mumiem tokios tai buvo atostogos an ūkės prieg darbo.

Basi ir kamašai rankoj, ir cik prieg miesto apsiauni. Inlipi upėn, nusmazgoji kojas, aunies. Su skepetuki visur seniau, o in bažnyčų tai nei nemislyk be jos. Močutė tai vis an nedėlios, tai turėj gražų pacos siuvinėtų kvietkucais pajuostukį ir gražasnį šventadzieninį skepetukį. Žūrėjo, kad neapsirišc tep, kad apacinis skepetukės sulankimas macytųs. Tadu prasvardzavo, kad liksi našli, kap nelygiai sudeda skepetukės trikampius, iš po viršucinio trikampio macyc apacinis skepetos trikampis.

Va in bažnyčų tai nei nemislyk be skepetukės, ba net kunigas barėsi, jei vienplaukė kokia inaina. Ir namie visadu su skaruki, mama, močiutė, kitap nebuvo. Žiemų turėjo megztų skepetukių ir rišosi jas. O mumiem, mergaitėm, rišo tokias mažas skepetukes, tai dzaugėmės.

Pajuostių – ot, močutė tai turėjo visokių. Šventadzieninė tai buvo tokia siuvinėta lasetki – kvietkucais melsvais, brolukais. O kasdzieninį pajuostį rišosi, kad neapsipurvyc sijono, ba va jei kokias svecas, tai cik nusriša, ir jau švarus andarokas. O pajuostėn vis buvo ir kišanukas, o jami nosinukė. Andarokas ik žamės. Ne sykį nuo tėvo dziržo bėgau, tai po močutės ilgu ik žamei andaroku spėjau paskavoc. Vyrai nešoj sermėgas, kailinius ylgus ik žamei, šūba vadzino. Iš avies kailio išdzyrba tep, siuvė kailinius, o iš šmotukų da ir pirščines žiemai. Kap šalta, žmonės insisupa in viršinį. Va ir mus, vaikus, apriša viršini nuog galvos, apvynioja kap skepetu ir užriša galus mazgucu arba kilpuki an pecų, arba iš prieš. Kap žiemos čėsi jei važavo, tai po kojom inšyldzytų caglų dėjos ar bonkoj karšto vandenio insipila, kad kojų pirštų neužgeltų, nenušaltų.

Vietoj sijono, vadzyto andaroku, kelnės negraita moterimi paciko. Da už mano mergavimo tai sanesnės moteros vien andarokus nešojo, o kap sumisno kelnes, tai sarmacinosi, nebuvo drąsių, alia paskui povali pamėgino, kad jau tep kojų nedrasko, kap kerta ir griebia, tai ir movėsi kelnes. Nor mano mama ir močutė jokiu būdu nepripažino kelnių, – tai vyram, ir viskas, nei nemėgyk inkalbyc, o ne bobom jas nešoc.

 

Linų daug sėjo, net kontraktavo, ba raikėjo nemažai valdzai priduoc, o ir sau išmync, priverpc, priausc. Mumiem Griška buvo pavedis lauko, tai kap prisėjo linų, o rauc raikėjo rankom, tai net kraujas tryško, alia buvo tadu ir lino, ir pinigo, ba gerai inaugo.

Kas antra subata mynkiau duonų ir ruginių myltų nepikliavotų. Visadu su skepetuki ir pajuosti. Va kap pribrokuoja duonos, inkūrina pečų ir kap būna išmynkyta, tai an dzovyto kopūsto lakšto padaro bandų. Nelaukia, kol iškils, o an ližės ir šusc – inmeta in iškūrytų pečų. Šitų bandų vadzino šventabandzu. Išima su pajuosti ir lauža alkaniem vaikam. Oi, tai gardumas, ba sana duona apsibrysta, ba kieta, alia kap ir jos nelieka – tai badus. O vaikam tai raikia ir norisi valgyc.

Rugiapjūtei prapjauna skilandį. O tai balius neapsakytas. Ilgai jis turėj stovėc, ba vis nuog Kalėdų iki kircimo rugių. Kasmet sykį ir cik prieš Kalėdas skerdė dzidelį penimį. Jau kap lašiniai storumo an keturų pirštų, tai labai gerai, atpjauna dzidelas palcis ir insūdo arba vendzina, arba palieka šalvėc, tai kap gardu žiemų. O susvalgė viskas, net jei an vasaros kiek aprūdzijį būna, tai vis ciek gardu, o da po darbo ir talkoj tai ėjo viskas, kad cik būtų. Tai va palcys lašinių, o iš gerasnių šmotukų darė skilandzį. Po skerdzimo pirmiausia, kol kemša skilandzį, pelanuose raikėj ir nuo pilvo, ir nuo šlapimo pūslė išvalyc, išmazgoc, paskui druskoj involioc, o paskui šmotukus mėsos su bogužais palyvotan bliūdi, ėglio sėklom, druskos, cukro, lapelių, pipiro, sumaišo, pastovi kiek, insėda ir kemša in skilandzį, kad nebūtų plyšų, tuščų vietų, kietų prikemša, prigrūda, susiuva skylį, kur kimšo. Apdeda lantukėm ir apriša virvukėm. Pakabina po kaptūru vyrtuvėj, apdeda lantukėm, kad gerai dzūtų. Praima cik an rugiapjūtės. Darė ir dešrukes, kabino krasnyki an aukšto (kap žiemų) arba kamaroj – kap vasarų palcis lašinių. Penimį penėjo pora metų, kad cik storasni lašiniai būtų. Jau kap an keturų pirštų lašiniai – tai labai dzaugės, kad ilgai bus ko valgyc. Gardu buvo.

 Papasakojo Elė Misiukonytė-Misiukonienė

Užrašė Genutė Pakutkienė, punskas.pl