(Tęsinys)
Kariška retorika
Knygoje tikinama, kad „kaime sovietų valdžios diegiama kolektyvinio ūkininkavimo sistema buvo nuolatinis partizanų taikinys“. Nederėjo šiurpinti kariška retorika, teisingiau buvo pavartoti žodį „dėmesys“.
Neišsakius nuomonės, ar partizanų pareiga buvo stabdyti žemės ūkio sovietizaciją ir taip padėti kaimui priešintis, puolama juos kaltinti, nepateikus faktų – daryti apibendrinimus. Štai M.Pocius nurodo, kad 1948 m. spalį Prisikėlimo apygardos vadas Leonardas Grigonis-Užpalis uždraudė gyventojams stoti į kolchozus ir perspėjo, jog savo noru ir be pasipriešinimo įstojusieji bus baudžiami mirties bausme. Ir iškart daroma išvada: „Šis rūstus perspėjimas buvo vykdomas – pirmieji stojantys (…), aktyviai palaikantys kolektyvizaciją, buvo šaudomi, kartais su visa šeima. Tokie atvejai būdingi visai Lietuvai“. Viena apygarda – dar ne visa Lietuva, jos vado įsakymas galėjo būti taikomas tris mėnesius, nes 1949 m. vasarį įkūrus LLKS įsigalėjo bendros daug liberalesnės baudžiamosios nuostatos.
Kur šaudymų visame krašte įrodymai?! Jų nėra. Knygoje įvardytos partinio ir sovietinio aktyvo netektys pagal pareigas 1948 metais. Tame sąraše nėra nė vieno partizanų nužudyto kolchozo pirmininko ar kolchozninko. Pagal čekistų raštus, 1949 m. žuvo 42 kolchozų pirmininkai ir jų nariai. Tuomet Lietuvoje buvo 41 apskritis, todėl skaičiuotinai išeitų, kad vidutiniškai kiekvienoje apskrityje sušaudyta šiek tiek daugiau nei po vieną pirmininką kartu paėmus su kolchozninkais.
Po keleto puslapių rūstaujama: „Su kolūkių organizatoriais be gailesčio buvo kovojama visoje Lietuvoje“… ir apsijuokiama parašius, kad Lokio rinktinės partizanai „kolūkių kūrimo iniciatoriams plikai kirpo galvas, sovietų santvarkai palankiems sentikiams skuto barzdas“. Tiesa, „sukrapštė“ ir vieną nužudymo faktą. 1949-05-24 Šiaulių vlsč. partizanai sušaudė Dausiškio pradinės mokyklos vedėją, LSSR AT deputatę P.Jankutę, kuri energingai organizavusi penkis kolchozus. Numanu, kad už žodžio „energingai“ slepiamas smurtavimas.
Kažkodėl M.Pocius nepasinaudojo sovietmečio leidinio „Kruvinos žudikų pėdos“ (1968) informacija, kurio tikslas buvo kompromituoti partizanus. Paaiškėja, kad per visą laiką iki 1957 m. iš penkių pietų Žemaitijos rajonų vieninteliame Šilalės r. buvo nužudytas (1949 m.) vienas kolchozo organizatorius, Balsių apylinkės deputatas. Jurbarko ir Šilutės r. nušauta po vieną pirmiausia į kolchozą įstojusį valstietį. Daugiau mirties bausmėmis buvo nubausta kolchozų pirmininkų – iš viso 34. Nė vieno nužudyto pirmininko šeima nenukentėjo. Žvelgiant iš šalies neatrodo, kad partizanai stipriai trukdė kurti kolchozus.
1949 m., masinio varymo į kolchozus metais, ne vienas Žemaitijos regiono kolchozo pirmininkas susilaukė bausmės ne dėl šių pareigų, ar ne vien dėl jų, o dėl aktyvaus kolaboravimo. Antai 1949 m. birželio 29 d. buvo sušaudytas Tauragės apsk. L.Giros kolchozo pirmininkas Jonas Naujokas už tai, kad nurodė čekistams partizanų slėptuvę, dėl to žuvo 6 iš 10 kovotojų ir daržą ravinti moteris. 1949 m. rugsėjo 22 d. likviduotas V.Kudirkos kolchozo (Jurbarko apsk.) pirmininkas Juozas Jakaitis ne už šias pareigas, bet už kėsinimąsi nužudyti kaimyną partizaną Šarūną Petrauską: jį sunkiai sužeidė peiliu. Ne vienas kolchozo vadovas drauge su apylinkių pirmininkais sudarinėjo tremtinių sąrašus, „išlydėdavo į kelionę“. Rašoma, kad 1951 m. rudenį Čiuladų šeima iš Žaslių buvo ištremta pagal kolchozo pirmininko B.Bandzevičiaus ir V.Baumilos pateiktą sąrašą. Šilalės apsk. Palokysčio kolchozo vadovas Jonas Stanevičius (nužudytas 1949) 1940 m. dirbo milicijos skyriaus viršininku, 1941 m. birželį pasitraukė į Rusiją, tarnavo 16-oje divizijoje, priklausė komunistų partijai. Dalis ir kitų nubaustųjų buvo komunistai, deputatai, anksčiau dirbę apylinkių vykdomųjų komitetų pirmininkais. Tarp savanoriškai ir pirmiausia įstojusių nemažai buvo stribų, atsibastėlių iš miestelių. Matyt, tokius partizanai priskirdavo prie uolių ir baustinų mirtimi. Kitus vadovus ir pareigūnus 1949 m. pradžios LLKS vadovybės nurodymu partizanai turėjo tik versti atsisakyti pareigų. Ir M.Pocius priverstas pripažinti: „Kolūkių pirmininkai, kurie nespausdavo valstiečių ir likdavo neutralūs, būdavo paliekami ramybėje“.
Vadovavo neišmanėliai
Aptardami šį klausimą, neturėtume neatsižvelgti, jog kolchozams vadovauti, jiems „kelti“ buvo skiriami vakarykščiai stribai, susikompromitavę aktyvistai. Vytautas Liubinskas, 1951 m. pradėjęs dirbti Kaišiadorių r. vyriausiuoju veterinarijos gydytoju, prisimena: „Kolūkių pirmininkais dirbo partijos statytiniai. Daugelis jų (…) buvo perėjūnai, girtuokliai, savanaudžiai, neveiklūs ir mažai išmanę apie žemės ūkį.“
Sprendžiant iš knygos, nėra duomenų, kiek per visą laiką Lietuvoje žuvo kolchozų vadovų. Negi KGB raštininkai neturėjo galimybių suskaičiuoti jų? Spėtina, kad to nenorėta daryti. Taip svarstyti verčia faktas, kad vienais metais nužudyti pirmininkai rodomi kartu su brigadininkais, kitais – su kolchozninkais, trečiais – su pareigūnais. Knygoje nurodyta, kad nuo 1947 m. spalio 1 d. iki 1949 m. sausio 15 d. partizanai mirtimi nubaudė 4 kolchozų pirmininkus ir brigadininkus, 1949 m. – 42 pirmininkus ir kolchozninkus. 1950 m. šių aukų skaičius nežinomas, 1951 m. žuvo 23 pirmininkai, 1952 m. – 9 pirmininkai, jų pavaduotojai ir brigadininkai. Todėl nėra galimybių daryti kokių nors apibendrinimų. Žinotina, kad 1950 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo per 6 tūkst. kolchozų pirmininkų.
Baigiamuoju pasakojimo apie kolchozų organizatorių persekiojimą akordu galima laikyti šį M.Pociaus teiginį: „Paskutinę prieš kolūkių administraciją nukreiptą plataus masto akciją 1951 m. naktį į rugsėjo 1 d. įvykdė Prisikėlimo apygardos dviejų rinktinių būriai.“ Keturiuose rajonuose buvę sušaudyta 17 kolaboravimu kaltinamų žmonių. Betgi tarp jų tebuvo 1 kolchozo pirmininkas ir 3 brigadininkai. Tuo tenorima dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kaip autorius geba tiksliai reikšti mintis, daryti apibendrinimus. Prabėgšmai pakalbama ir apie partizanų pastangas trukdyti vienkiemių griovimą ir kolchozų gyvenviečių kūrimą. Deklaruojama, kad „Žemaičių apygarda net 1951-1953 m. palyginti efektyviai kovojo su vienkiemių sistemos griovimu“. Nurodo, kad šios ir Kęstučio apygardų vadų buvo įsakyta ginkluotus ar sovietinius pareigūnus, griaunančius pastatus, šaudyti vietoje be teismo, o kolchozų pirmininkus ir propaguotojus, tuo užsiimančius ar agituojančius griauti, perduoti karo lauko teismui, pastatus, medieną deginti. Išsigandau perskaitęs teiginį „Šie įsakymai 1951-1952 m. buvo vykdomi“, nes pamaniau, kad griovėjai buvo šaudomi. Pasirodo, kad taip žiauriai nebuvo elgiamasi, tik perkeltos sodybos buvo padeginėjamos, o aktyvesni kolūkių pirmininkai jautėsi labai nesaugiai. Tokie minčių viražai ne vienam knygos kritikui pagrįstai kelia įtarimą, kad ją rašė ne vienas M.Pocius.
Kolchozų steigimu pirmiausia siekta politinių tikslų, kurie aiškiai matomi iš pareiškimų stoti į juos teksto. Jame sakoma, jog savo noru stoju į žemės ūkio artelę (kolchozą), kuri „užtikrintų visišką pergalę prieš buožes, visus darbo žmonių išnaudotojus ir priešus, (…) geresnį kolūkinį gyvenimą“. Užtikrino, jei ne badą, tai pusbadį. Prie to labai daug prisidėjo plėšikiška kainų politika. Už žemės ūkio produktus mokėjo daug mažiau, nei kainavo juos išauginti, pagaminti. Paprastai šis momentas literatūroje apeinamas.
Savo kailiu patyręs ano meto pusbadį, turiu pasakyti, kad skaitydami 1948 m. kaimyno tremtinio laiškus, rašytus maždaug 1953 m. apie uždarbį už miško kirtimą, pavydėjome, jog be problemų prisišienauja karvei šieno. Tėvai dar labiau nuliūsdavo, bet nekomentuodavo.
Tik viena privilegija
Literatūroje lyg tarp kitko tarstelėjama, kad kolchozai buvo pusiau baudžiava. Argi? Nesuvokiame savo tėvų, senelių padėties tragiškumo (iki 1958-1964 m.) gelmės, savo aklumu užgauname juos. Mano išmanymu, daugeliu požiūrių baudžiavos laikais buvo geriau. Tuomet kiekvienas kiemas turėjo atidirbti 5-6 lažo dienas, t. y. vyras su dviem jaučiais ar arkliais – 3 d. ir pėsčia moteris – 2-3 dienas. Be to, per metus prisidėdavo 10-12 d. vadinamųjų gvoltų (išvežti mėšlą, šienauti, kirsti javus), bet už tą darbą ponas turėjo atlyginti pinigais. Kiekvienas kolchozninkas turėjo dirbti 6 dienas per savaitę.
Lažą baudžiauninkams reikėjo eiti už dvaro skirtą žemę. 1900 m. Kauno gubernijoje beveik 78 proc. valstiečių turėjo žemės daugiau nei po 3 dešimtines (3,3 ha), iš jų 72 proc. – 10 ir daugiau dešimtinių. Šiuos duomenis apie turėtą žemę reiktų maždaug 10 proc. sumažinti, nes apie tiek jos prisipirko po baudžiaviniais laikais. Kaip žinoma, kolchozninkai buvo gavę vos po 0,6 ha. Baudžiauninkams įstatymais buvo priskirtos gamyklos, miškas. Kolchozninkai tokių servitutų neturėjo. Dvarininkai (tarkim, Romeris) reikalavo, kad kiekvienas valstiečio kiemas turėtų ne mažiau kaip 2 darbinius jaučius, 3 arklius, po dvi karves, avis ir veislines kiaules. Raudonieji dvarininkai elgėsi priešingai: draudė laikyti arklius, leido turėti vieną karvę (kartais ir prieauglį). Ir tai vienai karvei šerti, ganyti nebuvo nei šieno, nei ganyklos. Vasarą ežere pjaudavome nendres ir jomis šerdavome. Landžiojome paežerėmis, po raistus, kad prisišienautume nors viksvų, asiūklių. Tokie buvome ne mes vieni.
Nebuvo šiaudų stogams taisyti, kuo kraikti tvartą. Teko stogus lopyti nendrėms, kraikui naudoti samanas, viržius. Pabandyk tokį mėšlą išmėžti! Duonos važiuok į rajono centrą, ten keletą valandų išstovėjęs eilėje, gausi kepalą kitą. Duona šlapia, rūgšti, o kai nėra mėsos, ir neskalsi. Labai pamažėle padėtis ėmė taisytis, kai visų tėvas „iškerzino“ iš šio pasaulio, o mes tapome „našlaičiais“. Kolchozninkai, palyginti su baudžiauninkais, turėjo vieną privilegiją – negalėjo būti baudžiami fizinėmis bausmėmis.
Sutiktina su Kęstučio Girniaus senokai padaryta išvada, kad kolchozų steigimo įkarštyje partizanai elgėsi santūriai. Sprendžiant pagal mūsų krašto patirtį, ir reti kolchozų pirmininkų nubaudimo mirtimi atvejai turėjo stiprų profilaktinį poveikį. Nors apylinkėse nebuvo nužudytas nė vienas kolchozo vadovas ar kitas pareigūnas, žinios, kalbos apie nubaustuosius pasiekdavo nuošaliausius kaimus, vertė paisyti partizanų nusiteikimo bausti kolchozų steigėjus, vadovus. Pirmojo mūsų apylinkėse kolchozo (jam priklausė Kiauneliškio, Pakiaunio, Stirninės kaimų gyventojai) nariai pirmininku išsirinko keistuolį, krivasaliečiai – ramų, ryšius su partizanais palaikantį žmogų. Manyta, kad tokie partizanams neužklius, bus priimtini ir valdžiai.
Vladas Terleckas | „Lietuvos žinios“
