Bičių propolis, žiedadulkės, duonelė, geras medus stiprina žmogaus imuninę sistemą. Nuo seno natūrali bičių gyvenimo vieta – drevė medyje. Žmonės tik vėliau jas prijaukino ir bitės tapo naminėmis. Jos auginamos įvairiuose aviliuose.
Vasarą lankantis Čepkelių valstybinio rezervato gamtos muziejuje, įkurtame 1996 m., teko pamatyti milžinišką surinktų bitelių rūšių kiekį. Didžiuliame Čepkelių raiste nenaikinamos senos pušys, nes drevėse apsigyvenę bitelės bei apuokai, pelėdos. 2006 m. senoviniam Musteikos kaime buvo įkurtas senovės kelminių avilių bitynas, o aplinkinių miškų drevėse apsigyveno bitės.
Lankydami Čepkelių valstybinio rezervato ekspoziciją sužinosite, kad rezervatas yra skirtas išsaugoti natūraliai laukinei gamtai. Jame nekertami ir nesodinami miškai, nešalinami sausuoliai. Rezervate nemedžiojama, tik vietiniai gali rinkti uoogas ir grybus, ribojamas lankymasis, ekskursijoms paruošti mokomieji takai. Taip pat sužinosime, kad rezervato teritorijoje dominuoja pelkės (didžiausią dalį užima aukštapelkė). Jas supa žemyninės kopos, smėlinga lyguma.
Ekspozicijoje galima pamatyti įvairių gyvūnų ir paukščių bei išgirsti jų balsų. Rezervato teritorijoje yra 186 paukščių rūšys, 2540 bestuburių rūšių. Čia kasmet veisiasi ir gyvena 41 rūšies žinduoliai.
Rezervato plotas 112 12 ha, aukštapelkė sudaro 54 proc. Direkcija yra Marcinkonyse. Rezervatas įsteigtas 1975 m. siekiant apsaugoti vieną seniausių ir unikaliausių Lietuvos miško pelkių, mišku apaugusias žemynines kopas, reliktinius ežerus, natūralų hidrologinį pelkės režimą, vertingą ir retą gyvūniją ir augaliją.
Manoma, kad bitės atskrido iš Ispanijos, pasitraukus paskutiniam ledynui, maždaug prieš 5,5–6 tūkst. metų, kai išplito augalai ir medžiai: liepos, tuopos ir kiti, suteikę bitėms buveinę (dreves) ir maistą. Netoli Ispanijos miestelio Bikorpo, greta Valensijos, kalnuose urve ant sienos rastas piešinys, vaizduojantis, kaip žmogus su indu rankoje lipa prie bičių. Bitės aplink jį skraido, o jis dūmais rūko. Mokslininkai spėja, kad prieš 15 tūkst. metų tame urve žmogus gyveno. Vadinasi, jau prieš 15 tūkst. metų jis vartojo bičių medų ir dūmus nuo jų apsiginti. Žiūrint į kopiančio žmogaus išvaizdą, galima spėti, kad tai moteris. Taigi žiloje senovėje bites kopinėjo ir moterys.
Seniausios rašytinės žinios apie drevininkus, bites, medų ir vašką mūsų krašte siekia XIII a. Bet X–XI a. stambiausias Europos ir Azijos prekybos centras buvo Gotlando sala Baltijos jūroje. Į ją iš Rusijos buvo vežami kailiai, medus ir vaškas, todėl lietuviai, gyvenę prie tokio svarbaus kelio, turėjo prekiauti jau tuo metu. Enciklopediniais duomenimis, prūsai, lietuviai, kuršiai ir gudai jau mokėjo bažnytines duokles medumi bei vašku.
Bičių šeima tai: motina, bitės darbininkės ir tranai. Visus darbus, kad bičių šeima galėtų gyventi ir daugintis, atlieka bitės darbininkės. Darbo pasidalijimas priklauso nuo bičių amžiaus. Supaprastintai bičių darbai atrodytų taip: tris savaites vystosi; tris – avilio bitės ir likusias tris – lauko bitės rinkėjos. Bičių darbai renkant maistą priklauso nuo šeimos būklės ir medunešio pobūdžio: juo daugiau šeimoje perų, tuo daugiau bitės neša žiedadulkių, juo geresnis medunešis gamtoje, tuo labiau bitės renka žiedų ar lipčinį nektarą. Viena bičių motinėlė gali sukurti 500 bičių lizdą per mažiau nei 72 valandas.
Vienas didesnių bitininkų Seinų apylinkėje Antanas Paznėkas į savo bityną Radžiūčiuose priimdavo praktikai moksleivius iš Seinų technikumo. Avilius gamina pats. Vienas iš naujoviškų avilių – tai jo paties padarytas iš stiklo. Kiti mediniai dviaukščiai ar paprasti nameliai.
Vasarą reikia, kad bitės turėtų netoli vandens atsigerti, tad iškasė netoliese sodybos kūdrą. Sako, kad pripratęs prie savų bičių, eina grynom rankom. Jei įgelia, tai – bitininkas tvirtina – tik į sveikatą. Medaus kopimui korius ima be dūmų. Tik prieš lietų ar vėją neina prie avilių, nes tada bitės būna piktos. Nemažai laiko reikia joms skirti, kad būtų pamaitintos, kad joms būtų švaru ir šilta. Bites erzina smarkūs judesiai, pvz., bėgiojimas po bityną. Galva turėtų būti su apdangalu, nes jas erzina plaukai, be to, vilna, juodi drabužiai.
Artūras Matusevičius iš Ūdininkų augina namines bites. Prie savo sodyboje esančio molinio tvarto pastebėjo smulkias biteles „molinukes“, kurios pavasarį padeda vaismedžiams apsiginti nuo kenkėjų. Jis jas stebėjo. Teigė, kad šios bitelės minta amalu, puolančiu trešnes ir vyšnias. Planuoja ateity padaryti avilį iš molio, kokių matė stovint prie Vygrių nacionalinio parko.
(ep), punskas.pl