Knyga – mokslo šaltinis. Be knygos nėra mokslo. Mokslas – didelė galybė. Mokslo nereikia nešioti kišenėj nei ant pečių. Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs. Be mokslo baltos duonos nevalgysi ir juodos kai kada neturėsi. Taip pataria lietuvių priežodžiai ir patarlės. Mokydamasis bet kur arba dirbdamas bet ką, žmogus niekada nesijaus pilnavertė asmenybė, negalės iki galo atskleisti savo sugebėjimų ir savo turiningo vidinio pasaulio perduoti kitam. Darbas tik už atlyginimą, be pašaukimo – argi žmogui to pakanka? Darbas iš pašaukimo ir asmenį daro kilnesnį, ir tautai bei visai žmonijai yra didžiulė palaima. „Didžiausi darbai pasaulyje yra atlikti ne žmonių su dideliais prigimties gabumais, bet tų, kurie atliko savo darbą geriausiai.” (O. S. Marden)
***
Apie mokyklą Radžiūčiuose Algirdas Mačionis pasakoja:
– Su būsima žmona Onute Kliūčinykaite ir kitais vaikais kartu lankyta ta pati kaimo mokykla Radžiūčiuose pas Kliūčinykus (kur dabar Jonuškai gyvena), paskui Žagariuose pas Petruškevičių Karolį (knygnešio namuose buvo ir mokykla), pas Rudzulį Juozą Žagariuose, kur taip pat buvo mokykla (darže buvo jo nauja troba). Seniau trobos buvusios didelės, tai vienam gale šeimyna gyveno, o kitam mokykla ar vakaruškom didelis kambarys. Suėję priemenėj nusikrečiam klumpes ar aulinius, sumetam krūvon aprangą, tai paskui namo drapanose taikėsi visko parsinešt, visokio gyvio, bet tokia buvo tiesa. Buvo ir blusų, ir utėlių… Sėdėjom ant ilgų suolų kambario pasieniuose. Daug vaikų buvo ir vienas mokytojas mokė, bet visi gerai klausė, neišdykavo. Jei kuriam nesiseka, tai klupdė ant žirnių, neklaužadom mokytojas suko ausį ar mušė paguldęs ant suolo. Bet daugiausia tai nuo tėvo diržo teko paragauti.
Birutė Slavėnaitė-Macukonienė prisimena:
– Mokytis Dusnyčios kaime trejus metus ėjau pas Ramanauskus atidarytoj mokykloj. Dusnyčios mokykla buvo mūsų (Slavėnų) kaimynystėj, ten, kur dabar Talandžiai gyvena. Slavėnų visi vaikai ten baigėm po keturias klases. Tiek ten jų ir buvo. Mokė Juravičius, o paskui Plesevičius – lietuvis iš Seinų (jo tėvai baloje, kur Emilijos Pliaterytės gatvė, turėjo namą). Mokytojas gyveno pas mus, Slavėnus. Turėjo su ausinėmis radiją, tai vakarais duodavo paklausyti. Prisimenu tik ūžimą ir burzgimą. Nors buvo lietuvis, bet nevalia buvo mokyt lietuviškai. Tačiau jis vis vien kiek išmokė ir rašto, ir skaitymo gimtąja kalba.
Sykiu mokėsi ir vaikai Dusnyčios dviejų žydų šeimų. Jie gyveno pakelėj prie balų, einant į Vilkelius. Rabinavičius ūkininkavo, turėjo gerus arklius. Kitų senelis kalvis buvo, kaustė arklius, darė kaplius. Vienos šeimos vaikai buvo vardais Berkus ir Feigė, o kitos – Tolius, Ziskė ir Feigė. Sykiu buvom mokykloj su tais vaikais. Atsimenu, kai užėjo Dusnyčion vokiečiai, tai pirmiausia pas šituos žydus užsuko ir išvarė juos Lietuvon, lyg į Katkiškes – kaime taip šnekėta.
Pirmajai komunijai ruoštis ėjau 9 kilometrus į Seinus gal tris savaites, o pavasarį labai didelė grupė priėmėm sakramentą. Mokė, prisimenu, kun. Mazurkevičius, kilęs iš Jonaraisčio, kun. Ramanauskas, kun. Maksimavičius, kilęs iš Burbiškių.
Iki kol prasidėjo karas – nebuvo sienos, buvo galima nueit į Lietuvą. O mes gyvenom prie pat sienos. Tai mama pirko Lazdijuose didesnius batus. Jais ir vaikystėj, ir merga būdama avėjau, ir labai tausojau. O žiemai brolis Aloyzas pats darė klumpes. Perskėlė pusiau alksnio trinką, padarė paduką, aptraukė oda, pirkta pas žydą. Buvo geros klumpės. Priėję į akmenį pabeldžiam, iškrečiam sniegą ir toliau mokyklon einam ir atgal su klumpėm. Ir kažkaip nebuvo šalta.
Krepšį tai iš lovatiesės likučių mama pasiuvo, ir nešiojau tokį į mokyklą. Rašėm pieštukais, paskui plunksnom. Pavilgom rašale (suoluose paruoštose skylėse buvo įdėtas indelis su rašalu).
Izabelė Brazinskienė porina:
– Vaikščiojom 7 kilometrus iš Lumbių į Seinus kas sekmadienis klausytis pamokslų. Juos sakė lietuvis kunigas Astasevičius. Po pamaldų lietuvių vaikus mokė atskirai. Ruošė pietus žemai salėj iš savo lėšų.
Prie kunigo Vincento Astasevičiaus Seinuose ėjau Pirmosios komunijos. Labai geras kunigas buvo. O pas vyskupą Karosą mama pašnekėt buvo nuėjus net į Vilkaviškį. Pasitart, ar keltis gyvent į Lietuvą. Jis nepatarė, sakė, kad ateis į Seinus. Kai atėjo, mamą kalbino giedot chore.
Mokyklon vaikščiojom į Klevus. Mokytoja Oleksienė Sofija mokė ir lenkiškai, ir lietuviškai. Ir jos vyras Juozas Oleksius mokė mane. Vienas mokė vienoj mokykloj pas Marazus, kitas kitoj pas Leončikus.
Ona Dapkevičiūtė-Tumelienė pasakoja:
– Per karą vokiečiai buvo užėmę mūs namus ir ūkį, mano tėvus su trimis vaikais iškėlė į Vokietiją, greta mūsų (Dapkevičių) medinės trobos pastatė plytų namą. Pas mus namuose (vokiečio paliktame ir mūsų išmokėtame name) pokariu buvo mokykla. Mokėsi vaikai iš Žagarių ir kitų aplinkinių kaimų. Mokyta lenkiškai. Lietuviškai rašyti ir skaityti mane išmokė tėvelis Kazimieras Dapkevičius. Jis jaunystėje mokėsi „Žiburio“ gimnazijoje, neblogai mokėjo ne vien lietuviškai, bet ir rusiškai, ir vokiškai.
Mokytoja Jadvyga Kazlauskaitė Žagariuose subūrė grupę vaikų ir mokė lietuviškų dainų ir vaidinimų vaikus ir suaugusius. Kai vokiečiai išėjo iš mūsų krašto, o Krasnagrūdos dvaras parceliuotas, žemės atidalintos Dusnyčios gyventojams, kurie tarnavo arba dirbo tam dvare, tai liko gabalas – kampas prie Žagarių ant kalno su priėjimu prie Galadusio ežero, apie tris hektarus. Tai mano tėvas pasiūlė, o kiti pritarė tam, kad tas sklypas būtų skirtas mokyklai pastatyti, o žemė mokytojams, kad bulvių ir kitokių daržovių sau galėtų prisiauginti.
Eugenija Pakutkienė