Kiekvieną gavėnios penktadienio vakarą, 18.10 val., Seinų bazilikoje kunigas Petras Gucevičius vadovauja Kryžiaus keliui. Lietuviai turi progą visa grupe apeiti Kryžiaus kelio stotis, melstis ir giedoti. Einama lyg procesijoje, nešant kryžių ir žvakes, priklaupiama priėjus kiekvieną stotį, susikaupus apsvarstomas Jėzaus kančios kelias.
Seniau žmonės labai paisė gavėnios pasninko. Vengė valgyti mėsą ne tik penktadieniais, bet ir trečiadieniais. Po Pelenų dienos (lyg slenksčio, vedančio į sielos apsivalymą) prasidėjusi 40 dienų gavėnia – tai rimties, susilaikymo nuo sotaus ir riebaus valgio, triukšmo, šokių metas. Per gavėnią nevalia rengti vestuvių. Valgyta daug žirnių, pupų, kopūstų.
Ilgi žiemos vakarai, o televizorių nebuvo, tai reikėjo kuo nors užsiimti. Kaip ir per adventą, moterys surengus talką verpė ar mezgė. O vyrai prisineša pakulų ir veja pančius.
„Talkoje būna smagiau, nes vienam ką veikiant tai snaudulys ima, – pasakoja Kastulė Marazaitė-Subačienė. – Tėvui prilaikydavau virvelę. Priveja plonų virvučių. Narpliojo, specialiu mazgeliu rišo bučius žuvims gaudyti. O kai sueina daugiau kaimo žmonių, tai ir juokų netrūksta, vienas kitam iškrečia kokį pokštą. Ar kokį atsitikimą pasakoja, tai mums, vaikams, tiek baimės įvaro, kad pasislėpę užkrosnin ilgai neišlendam.
Žiūrėjo kaimynai, kad per ilgai neužsisėdėtų, stengėsi išeiti, kol gaidys nepragydo, nes paskui velniukas gali suvelti verpalus ir siūlus, pančius, bučius arba pastoti kelią (kai atrodo, jog kipšiukas, o pro rytą pamatai, kad stulpas).
Paaugusiai taikėsi iš Ramoniškių į Klevus Gulbino užšalusiu ežeru rogėm važiuot. Naktį vėjuotą su sniegu per ežerą važiuodama negalėjau rasti savų namų. Suku, suku, žiūriu – kad ir vėl Čarovnicų pelkėse, kur ežeras užaugęs. Kai paleidau vadeles, tai arkliai patys net pro rytą grįžo namo.
Dabar jau žmonės taip nepaiso pasninko nei per adventą, nei per gavėnią. Aš tai stengiuos mažiau valgyti ir be mėsos apsieit, ypač trečiadieniais ir penktadieniais. Šiaip daug mezgu, tai sueinu su kaimyne arba su dviem sesėm, kurios taip pat gyvena Seinuose. Jei nešalta ir neslidu – einam į bažnyčią. Kad ne metų našta, daug kur galėčiau nueit, bet jau kojos neneša.“
Ačiū gerb. Kastulei už pasakojimą. Linkiu sveikatos.
G. Pakutkienė, punskas.pl