Anelė Drūtytė-Kulpanienė, Punsko ir Seinų chorų dalyvė, papasakojo apie savo jaunystės dienas.
Kai Punske gyveno Petras Rolofas su motina Zofija Hofneriene, lankiau dainavimo pamokas, vykdavom koncertuoti į kitus kaimus. P. Rolofas su savo motina mokė dainų. Visur anais metais buvo daug jaunimo. Šlynakiemy 70 jaunų žmonių buvo. Pamenu, kad kitas stiprus kaimas buvę Kreivėnai – Juozas Grigutis ten gerai veikė. O Vidugiriuose – Kraužlys, Onutė Stoskeliūnaitė. Šlynakiemio jaunimą subūrė a. a. Petronėlė Jakimavičienė. Ji mokė šokt, mažiau dainuot, statėm vaidinimus, rengėm bendrus suėjimus, repeticijas ir pan. Pasirodymai vyko pas mus – Drūčius Šlynakiemyje, Ožkiniuose pas Bobinus (ten kaimo vidurys). Naujųjų metų belaukdami – ir kleboną parsiveždavom. Atvažiuodavo dar ar Kreivėnai, ar Vidugiriai. Tai buvo 1953 metais. Yra išlikusių nuotraukų. Jose surašytos seserys. Iš namų po dvi dainuodavom. Vedė Julija Pykytė-Čėplienė. Iki 1946 m. lietuviškose mokyklose trūko muzikanto. Patys dainuodavom ir pagal tą dainą šokdavom. 1959 m. išėjau, tai dar buvo veikla. Jaunimas tuokėsi, jaunesnės kartos ėjo mokslus ir išvykdavo iš kaimų. Vienas kitą kalbinom. Ponia Jakimavičienė iškėlė mintį – suburs, vyks repeticijos. Ji ateidavo du kartus per savaitę, o prieš pasirodymą 3–4 kartus. Kiekvienas labai norėjo ne tik žiūrėti kitų pasirodymų, bet ir pats pasirodyti.
Punsko bažnytiniam chore dalyvavau per 10 metų, o kai į Seinus atėjau, čia nebuvo nieko lietuviško. Tačiau vienas kitą kažkaip raginom ir sueidavom padainuoti. Paskui su Asta Veverskyte drąsiai įžengėm prie vargonų giedoti mišioms. Ir mums buvo malonumas, ir Dievui garbė.
Dabar yra lietuviškos mokyklos, pirmiau mokėmės tik lenkiškose. Bet dainų nepamiršom. Dainavo mūs tėvai ir mes. Būdavome pavargę ar po rugiapjūtės, ar bulviakasio, bet rasdavom jėgų susėsti į vežimą ir dainuodami, muzikantui grojant, važiuodavom į Klevus, Paliūnus.
Punsko parapijoj po mišių niekad neskubėdavo žmonės namo. Arkliams atsiveždavo žolės, tai tie ramiai stovėdavo. O žmonės gatve pasivaikščioja kiek, dainuoja, susėdę kur ant žolės pievutėje vaišinasi.
Vakarais kiekvienam kaime dainuodavo. O tos dainos buvo gražios ir skambios. Punske Vincas Valinčius pradėjo mokyti chorą dainuot. Jie kur tik eidavo, tuoj ir dainuodavo.
Seniau šokdavo ne taip, kaip varlės į debesis. Reikėjo mokėt polką, valsą. Jei nemoki šokt – reik prie sienos stovėt.
Trečiadieniais Punske vykdavo vestuvės. Aš ištekėjau būdama 22 metų. Seniau ilgai nelaukta. Va kad ir pas mano seserį piršlys antradienį atvyko, peržiūros buvo ketvirtadienį (tėvai suėjo ir sutarė), šeštadienį – užsakai, kurie truko iki Užgavėnių, ir per Velykas – vestuvės.
G. Pakutkienė, punskas.pl
Iš tiesų Gerb.Anelė teisi -Punsko/Seinų krašte lietuviška kultūrinė – pramoginė veikla buvo labai gyvybinga.Būtina pridėti dar ir tai,kad populiarios buvo visą gegužės mėnesį trunkančios vakaro maldos ,,mojinės“,o po jų jaunimas linksminosi ir daug lietuviškai dainuodavo,be to kievieną savaitgalį vykdavo vis kitame kaime vakarėliai /šokiai/,kuriuose skambėdavo vien lietuviška muzika.Dabar dauguma lietuviškų kultūrinių renginių vyksta Punske ir iš dalies Seinuose.Čia ir veikia gana daug įvairiaus meninio žanro ansamblių bei meninių grupių.Kaimuose jaunimo ženkliai sumažėjo,tad čia kultūrinė ir pramoginė veikla labai susilpnėjo.