Paprotys švenčių metu puošti medžius atėjęs iš pagonybės. Išsaugoję nemažai senovinių ritualų, krikščionys taip pat puošia medžius. Kodėl gruodžio 25 dieną, kodėl būtent eglutę, kodėl ji puošiama žvakutėmis, vaisiais ir žaisliukais?
Dar prieš krikščionybės atsiradimą ir išplitimą žmonės gruodžio mėnesį švęsdavo vasaros saulėgrąžos šventę. Iki IV a. ši diena buvo švenčiama kaip pagonių Saulės dievo Mitros gimimo diena. Mitra senovės Romoje dar buvo vadinamas Sal inventus (”nenugalimąja saule”). Mitros kultu pagrįsta religija II-IV m. e. amžiais klestėjo ne tik senovės Romoje, bet ir Vengrijoje, Rumunijoje, Reino slėnyje. Mitrizmas aukštino drąsą, ištvermę, karius.
Tuo metu krikščionys turėjo savo šventę – sausio 6-ąją – Kristaus gimimo, krikšto ir apsireiškimo šventę. Atrodo, kad sausio 6-oji tada buvo pasirinkta neatsitiktinai: šią dieną senovės Egiptas šventė dievo Ozyrio, graikai – dievo Dioniso, arabai – dievo Dusaro gimimo dieną. Tačiau 354-aisiais m. e. m. krikščionių bažnyčia nustatė kitą Kalėdų šventės datą – gruodžio 25-ąją. Ją įvedė Romos vyskupas Liberis, įsakydamas visiems krikščionims būtinai ją švęsti. Įsigalint krikščionybei, Mitros kultas sunyko. Pirmasis dokumentas, patvirtinantis Kalėdų šventimą Romoje, datuojamas 336 metais.
Kodėl Kalėdoms puošiamos eglutės? Senovėje žalio medžio puošimas, kuris simbolizavo gyvybės atsiradimą, turėjo magiškos reikšmės. Žmonės tikėjo, kad žalio medžio pagerbimas suteiks jiems laimės, vaisingumo, padės sulaukti gero derliaus.
XVI-XVII a. Kalėdų eglutę pradėta puošti Europos šalyse: Prancūzijoje, Vokietijoje. 1625 m. Britanijos parlamentas uždraudė švęsti Kalėdas, tačiau draudimas galiojo iki 1633 metų. Legenda teigia, kad pirmasis eglutę pradėjęs puošti šventasis Bonifacijus. Pasakojama, kad kartą Kalėdų vakarą šventasis pamatė, kaip pagonys ruošiasi ant ąžuolinio kuolo atlikti aukojimą dievams. Norėdamas sutrukdyti, šventasis nukirto medį ir jo vietoje staiga išdygo eglė. Jis supratęs, kad tai naujos religijos simbolis.
Tačiau galima pritarti nuomonei, kad svarbiausia priežastis, kodėl puošiama būtent eglė – nes ji žaliuoja žiemą vasarą. Kiti tyrinėtojai tai sieja su Kristaus laikmečiu. Šventajame Rašte minima, kad pranašas Ezekielis kedrą laikė Mesijo ir jo karaliaus simboliu. Kedras, ypač Libano kedras, dėl savo didingo grožio laikomas nemirtingumo simboliu. Mūsų šiauriniuose kraštuose kedras neauga, jį pakeičia panašus spygliuotis – eglė. Visada žalia eglė su žvakutėmis ant šakelių yra artima ir baltų pasaulėjautai.
Žmonės iki šiol tiki apsaugine spygliuočių medžių galia. Eglių šakutėmis nubarstomas takas į namus, kur pašarvoti palaikai. Kūčių dieną kadagių šakelėmis buvo barstoma asla – norėta apsisaugoti nuo dvasių ir jų blogų darbų. Paprotį puošti namus ir tvartus amžinai žaliuojančio medžio šakutėmis žinojo daugelis šalių nuo labai senų laikų.
Ne visai aišku, kodėl ant eglučių deginamos žvakutės. Vieni tyrinėtojai mano, kad tai bažnytinės simbolikos įtaka, nes Kalėdų naktį visuose namuose uždegamos žvakės. Žinome, kokia svarbi buvo ugnis daugelyje pagoniškų papročių, taip pat lietuvių. Pavyzdžiui, per Vėlines lietuviai degindavo ugnį vėlėms pasišildyti. Dabar ant Kalėdų arba naujametinės eglutės kabinamos žvakutės jau prarado magišką prasmę.
Eglutes taip pat apkabinėjame obuoliais, riešutais, saldumynais, kitokiais žaisliukais. Kai kas tai sieja su religijos reformatoriaus Martyno Liuterio (1483-1546) vardu. Pasakojama, kad kartą Liuteris ėjo mišku ir atkreipė dėmesį į žvaigždėtą dangų. Žvaigždės blizgėjo pro žalias eglės šakas. Buvę taip gražu, jog Liuteris parsinešė į namus nedidelę eglutę ir papuošė ją žvakutėmis. Nuo to laiko eglutės puošimas tapo vokiečių tradicija, kurią perėmė kiti kraštai. Ispanijoje kalėdinė eglutė lig šiol vadinama vokišku medžiu.
Pirmą kartą didelė eglė buvo pastatyta Drezdeno miesto aikštėje kalėdinės mugės metu 1807 m. Anglijoje šis paprotys siejamas su karalienės Viktorijos vyro princo Alberto vardu. 1840 m. jis pirmą kartą karalienės rezidencijoje pastatė kalėdinę eglutę (gal parsivežęs iš Vokietijos) ir anglams tai labai patikę. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad madą Kalėdoms puošti eglutę įvedęs karalius Jurgis 1715 m. 1842 m. gruodžio 9 d. pasirodė Anglijoje išleistas pirmas kalėdinis atvirukas. Lietuvoje puošiamos eglutės atsirado XX a. pradžioje, Mažojoje Lietuvoje – kiek anksčiau.
Eglutės puošimas įvairiais vaisiais nėra atsitiktinis. Nuo seno žinome, kad riešutai simbolizavo ateinančių metų gerą derlių, tikėta, kad jais galima uždegti meilę, sustiprinti vedybinius ryšius. Obuolys lietuvių tautosakoje, kaip ir daugelyje šalių, irgi turi antgamtinės stebuklingos galios. O kai nėra tikrų vaisių, teko juos keisti kitokiais, dirbtiniais. Kiekvienos tautos kalėdinis medelis turėjo ir savo ypatumų. Antai lenkai eglutes mėgsta puošti paukščių atvaizdais ir žvaigždutėmis, švedai – šiaudinėmis figūrėlėmis, danai – varpeliais, snaigėmis ir širdutėmis, ukrainiečiai – vorais ir voratinkliais, čekai – įvairiais ornamentais.
Dirbtinės eglutės iš žąsies plunksnų ir vielos pirmą kartą pasirodė 1860 m. 1892 m. amerikiečių inžinieriaus ir išradėjo Tomo Edisono padėjėjas Edvardas Džonsonas sukonstravo pirmąją girliandą iš mažų elektros lempučių.
Slaptai.lt Romualdas Razauskas