Artūras Matusevičius, besidomintis praeitimi, šiam straipsniui paskolino nuotraukų, kurias (ir daug kitų) gavo iš Klevų kaime gimusių, 7 metus Lazdijuose praleidusių, senatvėje Kaune gyvenusių brolių Raguckų, žinomų puikių pokario fotomeistrų. Klevuose, Raguckų sodyboje, jiems po 1941 m. nesugrįžus, apsigyveno jų giminaičiai Elena (Raguckaitė) ir Adomas Baluliai.
Artūras Matusevičius sako, kad jo mama buvusi kultūros namų vedėja. Ji anksti mirė. Tėvukas taip pat kultūros veikėjas, muzikantas. Išardžius kolūkius atgavo tėviškę ir ūkininkauja, nors jau senyvo amžiaus. Jie pasakojo apie vakarėlius Galinių kaime ir mokesčius seniūnui, kai šeimoje buvo senbernis (lyg bulevizna vadintus).
Genius Latvys pasakoja: „Seniau kone kiekvieną šeštadienį buvo vakarai – šokiai. Tai vienam kaime, tai kitam. Sueidavo savo kaimo – to, kur vyko vakaras, ir aplinkinių kaimų jaunimas. Buvo ir gražaus elgesio, ir muštynių. Visko taikėsi. Daugiausia tai pėsti sueidavo, kai kas dviračiais, retas motociklu. Vieni kitus pažinojom, visi pažįstami savo kaimo ar kaimyninių jaunuoliai.
Geriausius vakarėlius tai prisimenu tuos, kurie vyko Joniškės dvaro „pakajuose“. Ten Kalpokas pastatė iš raudono maumedžio. Daug vietos. Ir net iki dabar kvepia tas medis.
Rimkežeriuose, mano gimtame kaime, pas Masionius svirne, Kelerius vienam trobos gale vyko vakarėliai, Juodeliškėj pas Žukauskienę.
Dviračiu ne sykį važiavau į Suvalkus prašyt leidimo – sutikimo rašto tokiems šokiams. Vieną sykį komendantas Suvalkuose išdavė ir Krasnave komendantas leidimą patvirtino, o Paliūnuose karininkui kažkas nepatiko, ir negavom leidimo. Bet ryžomės nepaisyt ir rengt vakarą, nes du leidimus jau turėjom rankose. Pas Kelerį troboj Rimkežeriuose surengėm tadą vakarą. Buvo daug jaunimo susirinkę, o kontroliavęs Paliūnų kareivis priėjęs vis tiek paklausė: „Kodėl surengėt suėjimą, jei pasienio nebuvo sutikimo?“ O mes parodėm tuos, ką turėjom iš valsčiaus ir apskrities. Daugiau netikrino.
Buvo muštynių labai stiprių: iš Rimkežerių Juozą Virbicką per atlaidų vakarą akmenimis užmušė. Gaila jaunuolio. Daug jaunimo dalyvavo laidotuvėse. Mišios tada vyko lotyniškai ir tik pamokslas lenkiškai. Per šermenis merginos nupynė ilgą ąžuolinį ar eglių šakelių vainiką. Jį jaunos merginos nešė aplink karstą ir einančią mirusiojo šeimą. Karstą nešėm ant peties užsidėję austą rankšluostį.
Daug metų stengėmės su kitais, kad būtų lietuviškai leista melstis – po lenkiškos sumos likdavom ir rožančių kalbėjom lietuviškai, stengėmės, kad sava kalba būtų meldžiamasi Seinuose, bet dabar jauniem nelabai kam rūpi.
Per vestuves tai buvo įprasta per pusiaunaktį muštis. Net sakyta: jei nesimuša, tai vaikai liesi jaunavedžiams gims. O į vestuves eidavo neprašyti visi kaimynai. Aš, mažas būdamas, su tėvais buvau irgi ne vienose kaimo vestuvėse. Svočia sietan pridėjus pyrago apdalija visus vaikus. Tai ją gyrėm ir gerai minėjom ilgai, kad pavaišino vaikus. Iš aplinkinių sodžių užeina bernai ir dažniausiai mušėsi dėl to, kad atkovotų arba atkeršytų už paimtą jų merginą ar iš jų sodžiaus. Išbaladodavo branktais langus. Paskui vienas per kitą pradeda muštis. Tai mačiau savo akimis. Kai mažas buvau, tai prasprukdavau tarp žmonių namo. Daugiausia naktį mušėsi akmenimis, peiliais, branktais, tvoros statiniais. Bernai mušėsi, o merginos bėgo ir slėpėsi, kur galėjo.
Nors taikėsi ir barnių, ir nesantaikos, bet visgi vieningi kaime buvo žmonės ir draugiški. Net namų durų niekas nerakino. Jei užstumia nakčiai, tai ir viskas.
Ir laiko turėjo sueit, pašnekėt vieni su kitais, ir namuose išsiteko seni su jaunais. Per vakarėlius daug susipažino jaunų – porų susikūrė. Reikalingi buvo ir piršliai. Mano tėtė taip pat pripiršo ne vienam senberniui merginą ir dar prie vestuvių prisidėjo. O tokiam mūsų buvusiam bernui Juozui Kmieliauskui padėjo iškelti vestuves, ir mama dar kuparą kraičio pridėjus padovanojo. Jį gerbė, nes jis mūsų namuose nuo piemenavimo buvo. Paskui tridienį dirbo bernaudamas. O vestuves tai tėvukas ne vienas vežė. Turėjo gerus žirgus, savo briką, kaime gal vienintelę. Važius tai beveik kiekvienas šeimininkas turėjo. Arkliais tada vežė ir į sutuoktuves, ir krikštyt. Ir karstą lydėjo visas kaimas vežimu su arkliais. Seniau kunigas namuose nedalyvavo, iš namų nelydėjo, o pasitikdavo tik prie bažnyčios. Į kapines karstas buvo nešamas iš bažnyčios. Visi kaimo žmonės ir mirusiojo šeima lydėjo į bažnyčią arkliais, o po mišių ėjo pėsti į kapines. Man pačiam daug teko nešt numirėlių karste su kitais trimis vyrais. Kartais net nesikeitus petimis nunešdavom iki kapinių duobės. Dabar Seinuose uždrausta eit pėstiem iš bažnyčios, o prie kapinių nuvažiavus mašinom tiesiog trūksta vietos joms sustatyt. Prie kapinių tai buvo vieta arkliams pririšt, taip pat prie bažnyčios, prie šv. Agotos koplyčios, turgavietėje. O Seinuose dar pokariu nedaug buvo gyventojų ir vargingai jie gyveno. Ir kvapai nekokie buvo, nes kaip ir kaime visi laikė tvarteliuose vištas, ožkas, kai kas karvę.“
Kostas Buračiauskas iš Klevų sako: „Tvirtinčiau, kad Klevai – tai giminių kaimas. Kaimynas su kaimyne tuokdavosi. Klevuose yra šeimų vyresnio amžiaus, kurios santuokoje išgyveno daugiau kaip 60 metų. Dalis vyresniųjų išsikėlė gyvent į Seinus. Klevų jaunimas daugiausia tuokėsi su savo kaimo jaunimu ir žvikeliokais.
Mano senelis Vincas Buračiauskas ir prosenelis Vincas Buračiauskas buvo Klevų kaimo seniūnai, vienas iš kito perėmė šias pareigas. Mus kaime vadinta Vincais, ir nieks neužsigaudavo. Senelis Vincas paėmė už žmoną kaimynę Grigutytę. Jie ganydami kartu gyvulius susibičiuliavo nuo vaikystės ir jaunystėje susituokė.
Klevuose daraktorė buvo Žičkų Rožė. Sodyba buvo prie mūsų balos. Daržuose yra sena liepa ir joje įkeltas kryžius. Vinikaitis kažkada pasakojo, kad tai Rožės garbei jis įkeltas. Ji išvyko per karą ir liko Lietuvoje. Ten ir mirusi, ir palaidota Rasų kapinėse.
Antanas Vinikaitis buvo vedęs mano tėvuko seserį. Pokariu buvo parvažiavę pas tėvuką. Svainiai pasikalbėjo nemažai. Chorvedžio vyriausias sūnus Gediminas buvo luošas nuo mažumės, mokytojas, vaikystėje su tėvais priverstinai palikęs gimtinę apsigyveno Vilniuje. Jis labai domėjosi praeitimi ir savo gimtu kraštu. Jam patiko, kai pamatė kluone kleviškių paruoštą vaidinimą. Paskui parūpino armoniką, smuiką, kankles bei Klevų šokėjoms tautinius drabužius, kuriuos, kai neveikė kolektyvas, perdaviau į „Lietuvių namus“ (dir. Algirdui Vilkeliui).
Gediminas surinko daug medžiagos iš savo tėvo Antano. Daug pasakojimų užrašė ir nuotraukų surinko. Medžiagą buvo pateikęs spausdinimui „Vagos“ leidyklai, bet paskui mirė, ir nieks nežino, koks tų rankraščių likimas.
Prieš karą Klevuose Raguckai buvo patys pirmi muzikantai ir geri fotografai. Grojo mygtukinėm armonikom. 1941 metais jie išvyko į Lietuvą, o pokariu jų sodyboje apsigyveno giminaitė Elena Raguckaitė su vyru Adomu Baluliu. Ji jauna mirė. Jis senatvėje prarado ūkį, bet duktės uošviai išpirko iš valdžios ir aprašė Adomo dukrai Elenai bei Balulių žentui Vitui Pakutkai.
Pokariu vienas Raguckas buvo parvažiavęs į gimtą kaimą, aplankė kažkurį kaimyną ir padovanojo jam nemažai nuotraukų. Pasisakė turįs kelis maišus nuotraukų.
Klevuose Antanas Vinikaitis vadovavo Klevų chorui. Jis buvo geras chorvedys ir smuikininkas, o mano tėvukas Ignas Buračiauskas grojo mygtukine armonika.
Vėliau atvykdavo į Klevus a. a. Jonas Vaina. Jis bandė suburti ansambliuką, vedė repeticijas. Čeplinskas vadovavo vaidintojams, o jam mirus – Jonas Marcinkevičius, kažkiek jo vyresnis brolis Gintautas Marcinkevičius. Po pertraukos Jūratė Kardauskienė režisavo vaidinimus ir jaunimą pamokė tautinių šokių.
Vakaruškos nuo seno geras dalykas ir mėgstama pramoga ne tik Klevų kaimo gyventojų, bet ir visų kitų kaimų.”
Lenkų tautybės pašnekovas Ryšardas (Ryszard) pasakoja, kad jų kaime nevedusių sūnų tėvai seniūnui mokėjo duoklę (lenk. bykowe) – jei po kariuomenės praėjus metams jie dar nesukūrė šeimos. Mokėdavo tokį mokestį už mėnesį tol, kol sūnūs susituokdavo. Užsakai trukdavo tris mėnesius, po to santuoka, paskui vestuvės.
Susidomėjusi šia tema internete (http://k24.hekko.pl/index.php/aktualnosci/7982-bykowym-w-singla) radau informaciją, kad tęsiasi diskusijos dėl sugrąžinimo septintojo dešimtmečio pabaigoje dar buvusio mokesčio už bevaikystę ar senbernystę (lenk. bykowe). Tikslas – demografinio lygio pagerinimas. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje tokią duoklę mokėjo vaikinai, turintys per 30 metų.
Dėkoju pašnekovams už pasakojimus.
G. Pakutkienė, punskas.pl