Baisiai kentė Lietuva, neturėj valios nei himno pagiedoc, neturėj laisvės. Mūs tėvas Kazimieras Dapkevičus sustato mus, vaikus visus, ir giedojom Lietuvos himnų. Mūs tėvas tepgi beigis „Žiburo“ gimnazijų, alia turėj likc gaspadorauc Žagaruosa.
Tėvo vyrausia sesuoj Apolonija, kap pabeigė „Žiburo“ gimnazijų Lazdzijuose su broliu Jonu Dapkeviču, tai abudu ir likosi Lietuvoj. Apolonija ištekėjo už Kubiliaus Antano Miškiniuose. Jų ir mano tėvo sesuoj Petrusė buvo Burbiškiuose už Petruškevičo, tai irgi kap išvažau 1941 m. in Lietuvų, tai jau negrįžo. Kubilių Apolonijos duktė Mikasė su broliu padedzinėjo partizanam, už tai juos ištrėmė in Sibirų, kas tai juos indavė stribam. Šnekėta, kad vienas Kubilių grįžo vaikiščis, o kitas ir mirė Sibiri. O Mikasė grįžus slapstėsi po kitu pavardi Bubiliūtė visų gyvenimų, ne Kubiliūtė, liko netekėjus ir po stroku visų likusį gyvenimų. Susirašinėj su mano tėvu. Laiškai buvo kracami. Negalėjo nieko nusiųsc, ba buvo užgynta.
Tėvo brolis Jonas turėj aic an kunigėlio, alia insimylėj, apsivedė, baigė kitas studijas, dzyrbo Lietuvos banko revizoru. Prieš karų jis paskucinį sykį buvo Žagaruose. Per mano brolio Petruko krikščynas turėj būc krikštatėviu, alia negavo leidimo per rubežų važuoc, o tas vaikas buvo silpnas, bijojos tėvai, kad nenumirtų, tai an graito paprašė tėvas savo sasarį Onų su vyru Petru Šarkus iš Lumbių ir pakrikščino. O cik vasarų, kap atvažau Jonas, tai vė padarė baliukų Žagaruosa.
Tėvo brolis Jonas irgi gavo žinių, kad veš in Sibirų. Labai pergyveno. Numirė, kap da jo sūnus Juozukas nebuvo gimis. Kitas tėvo brolis Juozas buvo Klevuose pas Balulius žantuose, paskui gyveno Marijampolėj. Tai jiej, broliai Juozas ir Jonas, savo pyrmus sūnus pakrikščino brolių vardais: vienas Jonuku, o kitas savo vaikucu dau vardų Juozuko.
Mūs giminė daug nukentė per karų. Tėvas susirgo tifusu, tai rusų karaiviai išgydė ar apgydė. O po Vokietijos kap apsirgo skilvio vėžu, tai neilgai gyveno, mirė jis, kap turėj 46 metus. Gerbė giminį, mylėj brolius, sasaris. Tėvas, sakau, jei prigaudo žuvies, tai paduoda ir sako: „Nešk in Lumbius mano sasarai, tetai Onai“. Kap dabar pamisnu, tai kiek tai kelio – apie desėtkas kilometrų. Alia kap seniau, tai nebuvo toli.
Papasakojo Ona Dapkevičiūtė-Tumelienė
Užrašė Eugenija Pakutkienė, punskas.pl