Apie pasienį prie Galadusio

Šią nuotrauką, kurioje matoma, galima sakyti, prieškario pagaladusės apylinkės panorama, paskolino Artūras Matusevičius iš Ūdininkų kaimo. Ji daryta apie 1969 metus per motociklu važiuojant tragiškai žuvusio Stasio Češkevičiaus laidotuves. Gedulinga eisena su draugų motociklininkų palyda iš Češkevičių namų Galinių kaime. Namų, kurie vėliau – kaip ir kiti – išnyko pasienio ruože. Mat jie deginti, lyginti buldozeriais, o šeimos keltos į kitas vietas, žemė skirta kolūkiui. Nuotraukoje matyti kitapus Galadusio, ant kalnelio, Burbiškių kaimo kapinaičių iškili pušis netoli Aleksų namų bei kelios sodybos.

Sena nuotrauka (prie Galadusio ežero, iš Lietuvos pusės) byloja, kaip atrodė neapaugusi pakrantė. Tik vėliau išilgai ežero nuvedus sieną Lietuvos pusėje prie Galadusio užaugo miškas.

Liko dalis žmonių žemės kitapus sienos. Iki tam tikro laiko galima buvo per sargybos postą pereiti ir tą žemę dirbti. Vėliau siena vietomis aklinai užtverta spygliuota viela. Kas kiek laiko zona arta ir akėta. Seniūnai įpareigoti prižiūrėti ruožą, kad neužaugtų žolė, kad būtų matomos pėdos, jei kas pereitų. O šie skirdavo ūkininkams šiuos ir kitus darbus, kaip antai kelių tiesimas ar kelių duobių lyginimas ir pan.

Marytė Dapkevičiūtė, gyvenusi Žagariuose, sako: „Seniau vaikai daug dirbo arkliais, padėdami tėvams kai kuriuose darbuose. Mūsų tėvukas sirgo, vėliau anksti mirė, tad man tekdavo pavasarį ir rudenį eit su arkliais ir akėt zoną. Darbą su arkliais mėgdavau, tai nebuvo sunkus ir tas akėjimas.

Kiekvienam ūkininkui skirdavo šarvarką. Mums buvo skirtas sienos ruožo prižiūrėjimas ir kelio duobių „lopymas“, tai per dieną priveždavau 20 brikų smėlio ir užpildavau išmuštas kelių duobes. Žvyrą ar smėlį kasėm Stabingio žvyrduobėje.

Žiemą irgi kiekvienam ūkininkui būdavo skiriamas šarvarkas – valyti sniegą nuo vieškelių. O pokariu tai akmenis išveždavo kiekvienas ūkininkas ir grindė kelią Punsko, Seinų, Suvalkų link.

Kitapus sienos, kaip ir pas mus, skambėdavo dainos. Bet vieną naktį su mama pamatėme gaisrus. (Baisus jausmas ir šiandien sukrečia tai prisiminus.) Supratome tada, kad sudegino namus ir lietuvius iškėlė nuo Galadusio toliau, o pasienio zoną paliko be sodybų ir be gyventojų.“

A. a. Vincas Aleksa iš Burbiškių pasakojęs man apie Aleksų grįžimą į Burbiškius. Pasakojo apie kaimyno Broniaus Kraužlio 1940 m. pastatytą medinę koplytėlę ir joje po metų įstatytą Jėzaus, nešančio kryžių, medinę statulėlę. Ji saugojo nuo nelaimių, kai vyko priverstinis mūsų krašto žmonių iškeldinimas į Lietuvą, kai trečdalis jų nesugrįžo. Per karą ji slėpta ant Kraužlių trobos aukšto. Pokariu ant aukšto rasta Jėzaus, nešančio kryžių, statulėlė vėl atsirado koplytėlėje.

„Apie 20 metų lietuviai pokariu gyveno kitapus Galadusio. Mes per ežerą matydavom jų sodybas, nuo kalnelio regėdavom juos, atliekančius žemės ūkio darbus, nes siena eina išilgai ežero. Kai nustatinėjo sieną, vyko ūkių kolektyvizacija ir pasienio juosta palikta 100 metrų pločio. Namai sudeginti (mediniai buvo, ir vieną naktį, matyt, padegti, nes didelės liepsnos liežuviai rijo vieną po kitos kuklias sodybėles), o žmonės iškelti ir apgyvendinti kituose miesteliuose.

Mano tėvai su dviem vaikais: Vincu ir 10-čia metų jaunesne sese Onute, 1941 m. priversti buvo išvykti į Lietuvą. Tėvukas pokariu buvo parėjęs į Burbiškius pažiūrėt. Kai rado įsikrausčiusį lenką, nusprendė palaukti, kol namai bus laisvi. Tik tuomet, kai neprašytas svečias savo noru išėjo, galėjo sugrįžti. Šeima grįžo tik 1959 metais į Lenkiją, į savus namus Burbiškiuose prie gražuolio Galadusio ežero.

Anksčiau per darbymečius Lietuvos pusėje dainavo, o mes atkartodavom. Ežero bangomis balsas gerai sklisdavo. Buvo sunku, baisu, bet užsimiršus – ir smagu gyvent. Mūsų pusėje kareiviai dažnai šmirinėjo. Sutemus nebuvo galima garsiai elgtis: dainuoti, giedoti ar šunis lodyt.“

G. Pakutkienė, punskas.pl