Visi būsime seni, bet būdami jauni neišklausome, neužjaučiam senų. O jų netekę praregim ir klausiam savęs, kodėl taip ar anaip elgiausi su savo seneliu, mama, tėčiu…
O. Tumelienė sako:
– Kiba visi norėt būc laimyngi ir neatstumci, nepamiršci. Sanas žmogus bijosi likc vienas. O sanatvė kožno laukia. Vieniem langvesnė būna, o kiciem sunkesnė. Gerai, kad dabar yra rentos. Kitap bėda sanam žmogu būtų. Dabar vaikai neturi kadu pažūrėc in savo sanus tėvus ar dziedulius. Aš jaunus suprantu, jiej augina savo šaimynas ir nemažai turi darbo, visokių savų rūpescų ir raikalų, vis skubinasi, mažai net miega. Atrodo, langviau būtų, ba technikos turi daug. Atrodo, nesunku būtų tvartuose ir laukuose. Bet neturi laiko, vis išvažuoja, vis skubinas ir dėl vaikų, ar tai važuoja tvarkyc ūkinių raikalų. Ir vis ne namie. Čėsais nelieka kadu pasidaryc karštų pietų. Nežinau, kode, alia matau, kap dabar ciej jauni labai skubinas visur, ir gi visur mašinu lakia, neraikia pėsciem kap mūs laikais, kad su raikalu tamsiai išaini pėsca in Sainus, in Suvalkus ir tamsiai paraini. Kelionė tokia buvo aršau mėžimo ar kito dzidelio darbo. Pailsci kap per rugiapjūtį. Rodos, jau gerau namie likc ir tvarkycis, apsižūrėc būtų langviau nei nuveic ir paraic. Ar kad ir pacam miesti kol, būdavo, sutvarkai raikalus, tai tep pailsci, kap nuo dzidzausio darbymeco. Visa dziena nuveina an tokio nuvėjimo. Nu, žinia, ratai tekdavo aic arba arkliais važuoc. Žmonės stengėsi apseic be daug ko, gyveno kukliai ir apsėjo be daug ko, visko užtekdavo. Gerbė ir slaugė savo tėvus, senelius, katriej daugiausia anūkus daboj, o jiej ankscau jokių pensijų senatvėj negaudzinėj. Prieš šventes mama pridėdavo kašį valgio ir padalydavo nuvežus ubagam, apsimūturojusiem viršinėm, su ilgais andarokais, placai išsirikiavusiem Sainų bažnyčos šventoruj. Ir daug ūkinykų dalijosi, ba buvo šventa pareiga gerbc sanų, alkanų papenėc, pagyrdzyc ištroškusį…
Dėkavoju Dzievuliu už gyvenimų, už vaikus, anūkus. Ačū Dzievu, kad gali pacys savim pasirūpyc.
|
Knygoje „Senų žmonių baimės“ (sudarytojas Harald Blonski, iš vokiečių kalbos vertė Valdemaras Kvietkauskas) rašoma: „Baimė mūsų gyvenime yra neišvengiama ir gali būti netgi prasminga, nes padeda apsisaugoti nuo gresiančių pavojų. Bet ji neretai tampa liguista būsena. Tai ypač pasakytina apie senų žmonių baimes. Jos kyla dėl galimų sveikatos sutrikimų ir su tuo susijusių apribojimų, dėl būties laikinumo, neišvengiamos mirties, nesulaikomai trumpėjančio gyvenimo suvokimo.“ |
|
|
|
|
|
|
Knygos ištraukoje pabrėžiama: „Baimė, ko gero, lydėjo žmogų per visas raidos fazes ir visas istorijos epochas; jos neišvengė nė viena kultūra. Ją, kaip antropologinį reiškinį, tyrė įvairiausi mokslai, nagrinėjo ne tik filosofai, bet ir teologai, medikai, psichologai bei sociologai. Užtat toji baimė, gyva visur ir visada, buvo vadinama ir „neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi“, ir „esmine žmogaus būties savybe“, ir „žmogiškumo elementu“, ji buvo analizuojama ir aiškinama gausybėje traktatų bei mokslinių straipsnių. |
Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ 2009 m. rugsėjo 19 d. numeryje Laima Šveistrytė straipsnyje „Senatvės ligų naštą padeda pakelti meilė“ rašo: „Žmonės vieni kitiems linki sulaukti šimto metų, tačiau ar visada ilgaamžiškumas – laimė? Juk senatvei būdingos ligos, žalojančios kūną, atimančios šviesų protą, fizinis ir dvasinis skausmas, priklausomybė nuo kitų žmonių, kurie valgydina, girdo, rengia, prausia… Senoliai, užauginę vaikus, išleidę juos į mokslus, neretai vieni lieka savo namuose. Ko jie laukia ir ilgisi? Apie ką svajoja tie, kurie senatvės dienas leidžia globos namuose ar ligoninėse, daugelis iš jų nebegalėdami pakilti iš ligos patalo? Jiems vienatvė tarsi sesuo.
[…] septyniasdešimtmetė Elena vieną vakarą mane užkalbino ligoninės koridoriuje. Neskubiais žingsniais, įsikibusi į vaikštynę, ji ėjo į savo palatą. Vėliau kas vakarą mudvi persimesdavome keliais žodžiais, tačiau beveik visada pokalbis baigdavosi tuo pačiu klausimu: „Kažin ar dukra mane myli?“ Moteris pripažino, kad vienturtė dukra ja rūpinasi: lanko ligoninėje, veža konsultuoti pas medikus, atneša ir maisto, ir vaistų. „Bet ji nenori, kad aš sugrįžčiau namo. Pati nebesugebėsiu išsivirti valgyti, išsiskalbti. Ji nenorės man tarnauti“, – sakė Elena, sveikstanti po sudėtingos operacijos. Skaudžiausia moteriai, kad kartu gyvenanti dukra niekur su ja neidavo, nesiveždavo į svečius ir neužsukdavo į kambarį pasiteirauti, ar viskas gerai, gal ko reikia… „Nežinau, ar ji mane myli. Dabar ligoninėje rūpinasi, bet ar myli? O gal jos meilė labai giliai ir parodyt nemoka?“ – pati savęs klausė paliegusi moteris. […]
„Atšils ir važiuosiu namo. Ten manęs laukia šunelis. Turbūt neišėjo, tebėra. Siūlo vaikai pas juos važiuoti, bet aš nenoriu būti uždarytas kažkelintam aukšte. Žmogui reikia laisvės, o senam tuo labiau“, – vartydamas kalendorių ne kartą filosofavo į devintą dešimtį gerokai įkopęs Kazimieras. Įvairiausių ligų alinamas senolis neprarasdavo geros nuotaikos net tada, kai pažadėję po kelių dienų atvažiuoti giminaičiai nesirodydavo savaitėmis ir pritrūkdavo ne tik maisto iš namų, bet ir vandens… Nepyko, nesmerkė, neteisė… „Matyt, laiko neturi. Juk visi dirba…“ – ieškojo pateisinimų artimiesiems ir ramino save Kazimieras. Per dienų dienas jis svajodavo apie savo namelį, jo laukiantį šunį, svarstydavo, ar giminaičiai jau pasėjo bulves, kaip šiemet žydėjo alyvos po langu… Svajojo pats pasikurti krosnį, išsivirti valgyti ir gyventi dviese su šuneliu. […]
Mes, galintieji vaikščioti, neįsivaizduojame, kaip viskas pasikeičia, kai liga prikausto prie lovos. Jei nebegali vaikščioti, pasaulis tarsi susitraukia. Jis – kambarys arba ligoninės palata: lova, sienos, lubos, grindys, langas ir durys. Jei už lango gamtos vaizdai, gali gėrėtis, stebėti, kaip keičiasi medžiai, kaip jų šakas judina vėjas, kaip auga žolė. Tačiau dažniausiai gulintis ligonis mato tik gabalėlį dangaus, debesis ir, laimei, skrendančius paukščius. Jei ir jų nėra – susikuria. Kai tėtis buvo sveikas, namuose ant jo palangės atskrisdavo keli balandžiai. Jie buvo tokie jaukūs, kad atidarius langą tėčiui nutūpdavo ant rankos.
Ligoninėje, ypač jei joje žmogus praleidžia ne kelias dienas, o mėnesius, džiaugsmą teikia labai paprasti dalykai: sulaukti naujos dienos, kuri, duok Dieve, nebus paskutinė… Išmaudytam atsigulti į švarų patalą. Būti pašnekintam nuoširdžiu žodžiu. Tačiau artimųjų meilės ir namų niekas neatstos. […]
Gargždų ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus vedėja Bernarda Valinčienė įsitikinusi, kad kiekvienas senas žmogus greičiau sveiksta, kai nors kartą per dieną mato savo artimą žmogų. „Į Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrių daugiausia pakliūva ligonių po insulto, dėl širdies nepakankamumo, vėžinių susirgimų, Parkinsono ligos, todėl džiaugsmo suteikia tai, kai ateina artimieji ir galintį judėti ligonį pavedžioja“, – pasakojo skyriaus vedėja. Pasitaiko, kad namiškiai atveža ligonį, žada rūpintis ir palieka. „Kartais tenka ieškoti, kad po kelių mėnesių pasiimtų savo motiną ar tėvą. Senukai laukia artimųjų, nori bendrauti, pasiilgsta ir skanesnio kąsnio, bet labiausiai – meilės. Jei jos nėra, žmogus ilgiau sveiksta, o kartais išeina Amžinybėn su skausmu“, – neslėpė medikė. Ji ragina ligonių artimuosius rodyti pavyzdį savo vaikams, rūpintis senais tėvais. „Jei mes rūpinsimės savo tėvais, kitais artimaisiais, ir mumis mūsų vaikai pasirūpins. Matydami, kaip mes elgiamės, ir jie taip elgsis. Todėl labai džiaugiuosi, kai aplankyti senelių tėvai atsiveda savo vaikus.“
G. Pakutkienė, punskas.pl