Vieni kalbėjo: nebus žiemos, nebus sniego, kiti – kad vėluojanti žiema tęsis iki vėlyvo pavasario… Spėlioti galima visaip. Tikėti ar ne spėjimais? Ne sykį žmonės stebi, kaip elgiasi žvėrys, paukščiai. Jie nujaučia nelaimę, pavyzdžiui, potvynį. Žmonės nė nemėgina trauktis, o žvėrys išjautę iš anksto bėga į saugesnes vietas.
Kaipgi netikėsi žvėreliams? Rudenį ne vienas stebėjome, kaip bebrai nešė šakas, kirto medelius. Jie iškapojo rudenines avietes, net joms iki galo nenunokus. Net žiemą kurmis rausia žemę kloniuose, kur laikosi sliekai. Kai aukšti, dideli kurmiarausiai, kurmis giliau rausiasi, reiškia, kad bus gili žiema.
Kūčių diena buvo saulėta ir labai graži. Paskui pašalo ir Kalėdos buvo be sniego. Naujuosius metus pasitinkant būta iki 20 laipsnių šalčio. Šaltis spaudė visą savaitę. Pasnigo tik sausio 11 dieną, jau šalčiui „trūkus“ – kaip sako liaudis.
Kiekvienas nori šilumos. Pernai iki sausio vidurio džiaugėmės gražiu oru ir teigiama temperatūra. Apie koklinę krosnį sakoma, kad ji vasarą molis (nereikalinga), bet žiemą tampa broliu. Namuose dabar – centrinis šildymas, mažai kur yra koklinių krosnių. O kokios jos malonios žiemą…
Seniau, kai būdavo daug sniego, nesimatė žolės, želmenų, kiškiai apgrauždavo medelius, o dabar įspėjama dėl pelių. Mat kiškių beveik neliko, jau retai kur juos pamatysi. Pelės kartais pakenkia daugiau nei kiškiai. Jos sugeba visiškai nugraužti ne tik medelio žievę, bet ir brazdą prie šaknies kaklelio. Jaunų vaismedžių šaknis pelės sugeba nugraužti visiškai. Stebimės, kai toks medelis pavasarį nuvirsta. Peles sode galima pamatyti jau anksčiau, rudenį, kai yra urvelių. Labai naudinga sumindyti sniegą. Kai pasninga ir būna šlapdriba – reikia apeiti vaismedžius ir pamindžioti aplink kamieną, suspausti. Reikia taip pavaikštinėti aplink medelius po pirmo sniego ir vėliau pasnigus. Taip daroma ypač po atodrėkio. Po puriu sniegu pelės lengvai rausia urvus ir maitinasi, o žala pamatoma tik vėliau.
O kaip seniau žiemota? Genius Latvys pasakoja:
– Jau 85-ą žiemą gyvenu, visko mačiau ir žiemų visokių taikėsi. Dar prisimenu ir tėvo, gimusio 1899 metais, pasakojimus, kai po Pirmojo pasaulinio karo per Motiejų (vasario 24 dieną) ėjo basi į Žagarius į atlaidus, toks tada geras žiemos oras pasitaikė.
Prie vokiečių, per Antrąjį pasaulinį karą ir po karo tai prisnigo tiek, kiek iki lubų. Visi ūkininkai turėjo paskirtą dalį kelio, kurią kasdien turėjo nukasti, kad vokiečiai galėtų važiuoti į Seinus ir atgal į Krasnavą, kur buvo įsikūrę apleistuose Pščiulkauskų namuose. Žmonės (ten ir mano tėvas buvo) padavinėjo kastuvais tokius sniego luitus. Aukščiau stovintis juos numesdavo nuo kelio. Paskui tai kietame sniege darė tokius tunelius, kad vos rogėm galima buvo pervažiuot.
Taikėsi, kad nuvalo rogėms kelią – tuoj vėjas ima ir užpusto. Tai vokiečiai sumanė važinėt krantais, arimais, o ne keliu, kuris buvo sulygintas su pakelių aukštom pakrantėm.
Trobų sienos buvo medinės, mūsų tvarto rąstai tai dar ir sukalti medinėmis vinimis, tai tik braškėjo nuo šalčio. Molinės krosnys, kūrenamos durpėmis, skleidė šilumą ir pūkiniai patalai buvo žmonėms išsigelbėjimas nuo speigų. Mažai kur eidavo, tupėjo namuose. Iki tvartų nusikasa takučius, pašeria gyvulius, pamelžia karves – ir trobon. Turėjo ko valgyt: pasikepa duonos, išsiverda mėsos, kopūstų dažniausiai, bulvių.
Avis troboj laikė, kad ėriukai nesušaltų, paršiukus ir dar vištas užkrosny.
Žiema dar parodys, ką gali. Juk kitose šalyse buvo visko. Pas mus taip pat taikėsi visokių žiemų. Einant į lauką reikėtų nepamiršti tinkamai apsirengti, kad nenušaltų kojos, rankos, nosis, galva, veidas. Sakoma, kad jei esam be kepurės – kūnas praranda 30 procentų šilumos. Veidą reikia tepti riebiais kremais. Jei nušalome rankas ar kojas – greit parėję namo pirmiausia panardinkime jas į šaltą vandenį.
Padėkime žiemą kaimynams atkasti takelį, nupirkti maisto. Kasdien toje pačioje vietoje paberkime trupinių paukšteliams.
E. Pakutkienė, punskas.pl