Rugsėjo 7–8 d. Punsko ir Seinų krašte lankėsi Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys. Viceministras ir jį lydėjusi švietimo politikos analitikė dr. Vaiva Vaicekauskienė aplankė Seinų lietuvių „Žiburio“ mokyklą, Navinykų mokyklą, kur susitiko su Pristavonių ir Vidugirių mokyklų bendruomenėmis, Punsko Dariaus ir Girėno gimnaziją ir pagrindinę mokyklą bei Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjų. Taip pat lankė kultūros namus, Punsko „Senąją kleboniją“, Prūsų ir jotvingių gyvenvietę, padėjo gėlių prie Lietuvos savanorių kapų Berznyke. Buvo susitikęs su Lenkijos lietuviškų organizacijų vadovais, mokyklų direktoriais, savivaldybių atstovais.
Prieš metus švietimo viceministras Vaidas Bacys vadovavo Lietuvos ir Lenkijos švietimo ekspertų darbo grupės Lietuvos delegacijai. Su juo kalbuosi apie darbo grupės rezultatus bei Punsko ir Seinų kraštą.
Vaidas Bacys: Manau, kad tam tikras lenkų tautinės mažumos nepasitenkinimas vis dar yra. Jie to neslepia, bet opozicijos arba tiesmukiško įstatymo nevykdymo nėra, prieštaravimo nebelikę. Per šiuos metus daug dėmesio buvo skiriama tiek mokytojų kvalifikacijos kėlimui, tiek tautinių mažumų mokyklų aprūpinimui mokymo priemonėmis, o jei kalbame apie darbo grupę – po metų artėjame prie Lenkijos ir Lietuvos švietimo ministerijų bendradarbiavimo sutarties pasirašymo, kas, man atrodo, yra labai svarbu. Tas bendradarbiavimas leidžia žiūrėti į ateitį.
Vadinasi, pernai veikusios ekspertų darbo grupės buvimas pasiteisino?
Lietuvos švietimo įstatymas buvo priimtas Lenkijos švietimo įstatymo pavyzdžiu. Sakykit, ar įmanoma lyginti šias dvi tautines mažumas? Kaip Jūs vertinat, ar įvykę lenkų tautinės mažumos protestai buvo adekvatūs?
Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių bendruomenes lyginti, mano galva, neetiška visų pirma dėl jų dydžio. Manau, nereikėtų niekada lyginti šių dviejų bendruomenių ir tas situacijas atskirai reikėtų nagrinėti. Viena, mes turim bendruomenę, kurią sudaro apie 200 tūkst., o jūsų bendruomenę sudaro 5 ar 10 tūkst. žmonių. Tiek kalbant apie mokyklų dydį, tiek apie finansavimo dalykus – tai yra labai skirtingi klausimai. Niekaip neišeitų dėl dydžio skirtumų lyginti nei finansavimo dalykų, nei aprūpinimo. Bet, sakykim, žiūrint į jūsų bendruomenę, labai džiugina gebėjimas rūpintis savo mokyklomis, vadovėliais, mokymo priemonėmis, stebina mokytojų kvalifikacija, kompetencija. Tikrai čia jūs neturit nei sistemos, nei didelės pagalbos, patys jūs turit ir rašyt, ir leist vadovėlius, nestovi pulkas mokslininkų, pasiruošusių jums padėti. Tai savotiškas savikūros procesas, kuris vyksta Lenkijos lietuvių bendruomenėje. Reikia pripažinti, kad Vilniaus universitete mes turime Lenkų filologijos katedrą ir mokslininkus, ir vadovėlių leidybos specialistus, ir visą leidybos sistemą.
Aplankėte ne tik mokyklas, bet ir kultūros institucijas, kaimus. Koks įspūdis?
Pirmiausiai turiu pripažinti, kad yra labai skirtingos net lietuvių dėstomąja kalba mokyklos. Matyt, tai sąlygoja panaši situacija kaip Lietuvoje, pirmiausia – mokyklų dydis. Net aprūpinimas tose mokyklose labai skirtingas. Mažytės mokyklėlės, akivaizdu, net elementarių priemonių neturi, ir tikrai labai moderniai įrengta tiek Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjus, tiek Seinų „Žiburio“ mokykla. Bet manau, kad tai natūralūs procesai. Tačiau dar kartą pabrėšiu, kad mes, kas atvykstam į šitą kraštą, labai stebimės mokytojų kvalifikacija ir kompetencija. Mums tai fenomenas. Taip pat labai stebimės kultūriniu šio krašto gyvenimu. Mums neįprasta matyti tiek institucijų, kurios kuria, daro, veikia. Mums Lietuvoje tai nebūdinga, kai toks kiekis žmonių. Ir dar viena: labai nedaug rasite pavyzdžių Lietuvoje, kad privačioje žemėje už privačius pinigus kas statytų paminklus, kurie įamžintų ar tai knygnešį, ar Kovo 11-ąją, ar Lietuvos vardo tūkstantmečio datą.
Lietuvoje susitikimus mes dažnai pradedame nuo „pasibėdojimų“, o čia, šiame krašte, nuo pasididžiavimo. Mums labai reikėtų šito mokytis. Aišku, yra problemų, yra neišspręstų klausimų, bet gebėjimas pradėti nuo pasididžiavimo, ką mes padarėm, ką nuveikėm, yra vertingas.
Kai mes, lietuviai, turim savo valstybę, kai esam nuo nieko nepriklausomi, tai tas amžinas „bėdojimas“ dėl savų problemų iš tikrųjų yra nemalonus.
Na, pas jus, sakykim, nueinu į „Senąją kleboniją“ ir matau tą pačią moterį, kurią mačiau prieš 20 min. mokykloje. Ji skuba iš mokyklos, bėga persirengti, kad ten galėtų daryti karpinukus, austų ar vestų ekskursiją. Šitai labai stebina. Nes kiek Punske ir Seinuose lietuvių? Apie 5000?
Gal daugiau.
Na, sakykim, 10000 – tai taip kaip Kelmė, vienas miestelis. Tai labai labai stebina. Mes apsilankėme Punsko kultūros namuose, pamatėm, kiek yra įvairios veiklos. Manau, kad dar vienas dalykas, apie ką Lietuva galėtų pamąstyti, tai apie tam tikrą sisteminę paramą šiam kraštui, o gal šito krašto pavyzdžiu – etninėms Lietuvos žemėms, kur dar išlikę lietuviški tam tikri elementai, lietuvybės tam tikri momentai.
Man atrodo, kad reikėtų keisti paramos strategiją. Mes kartais primityviai, instituciškai remiam nesišnekėdami su tam tikrais žmonėmis apie paramos prasmingumą, ko jiems labiausiai iš tikrųjų reikia. Manyčiau, kad parama turėtų būti susieta ne tik su tradicija, o visų pirma su kriterijais, ko mes tikimės. Vienokia parama turėtų būti tuose kraštuose, kur veikia laisva lietuviška mintis, laisvas lietuviškas žodis, ir kur vis dėlto jis yra aiškiai ideologizuotas. Manau, jog Lietuvai labai gerai, kad Švietimo ministerija perima tiek formalųjį, tiek neformalųjį išeivijos švietimą. Švietimas yra tik vienas iš įrankių vykdant politiką, nes esą dar socialiniai, kultūriniai, ekonominiai ryšiai su tais kraštais.
Gal prisimenat, kaip pernai Premjeras Andrius Kubilius kalbėjo, kad prasminga būtų sukurti ekonominės plėtros ekspertų grupę, turint omeny mūsų kraštą ir Pietryčių Lietuvą. Tačiau Lenkijos vyriausybė neparodė jokio susidomėjimo šiais Premjero žodžiais. Ką Jūs manot apie tokį pasiūlymą?
Lietuva tai ir sukūrė. Mes turim grupę, į kurią sueina įvairių sričių specialistai, dėl Pietryčių Lietuvos. Šiuo atveju, kai žiūri sistemiškai, pamatai, kokie galimi sprendimai. Mat jeigu žiūrime tik į švietimo klausimus, tai kiek bekalbėtumėm, kiek befinansuotumėm, anksčiau ar vėliau, jeigu mokykloje lieka 3 ar 5 vaikai, turėsime pasakyti: „Viskas, daugiau mes nebegalim finansuoti“. Kad būtų vaikų, čia turi gyventi žmonės, įvairaus amžiaus žmonės. Tam, kad jie čia gyventų, reikia spręsti socialines, kultūrines, ekonomines jų problemas. Manau, kad netgi labai prasminga tuos dalykus spręsti.
Kas įeina į tos darbo grupės dėl Pietryčių Lietuvos sudėtį?
Įeina visų ministerijų specialistai bei tų kraštų savivaldybių atstovai. Turime parengę Pietryčių Lietuvos programą, kur numatytos tam tikros ekonominio poveikio priemonės – nuo infrastruktūros dalykų, t. y. kelių tiesimo, iki švietimo ir kultūros klausimų. Yra visa programa, priemonių planas, ką valstybė daro šitame regione. Kiek žinau, šiek tiek stringa Jašiūnų dvaro renovacija. Mes, ŠMM, esame įsipareigoję plėtoti ikimokyklinį ugdymą, kad būtų steigiami darželiai, kad tėvai turėtų kur leist vaikus. Tai yra daroma. ŠMM vykdo stadiono Šalčininkuose statybą ministerijos lėšomis. Tai tokios priemonės. Gal darbai vyksta ne tokiais tempais, kaip tikėjomės, bet jie vyksta. Aš, pavyzdžiui, pasižiūrėjęs į Pietryčių Lietuvos mokyklas, galiu pasakyti, kad tokių mokyklų, kaip jos dabar atrodo, galėtų pavydėti ne vienas Lietuvos regionas. Manau, tai yra svarbu.
Irena GASPERAVIČIŪTĖ, „Aušra“, 2012/17
Jei taip, tai iš tiesų turėtų būti labai apmaudu.
O konservatoriai gal ir gražu būtų jei atsakytų, bet dabar, turbūt, jie daugiau apie rinkimus galvoja (panašu, kad liūdnus jiems), tai apie nieką kitą daugiau galvoti ir nesugeba. Nesu jų rėmėjas (nepatinka nei jų dalykinės savybės, nei požiūris į žmones ir apskritai ne į „savus“, nei nomenklatūrinis mąstymo būdas, nei kitų vyriausybių įdirbio neperimamumas, t.y. ignoravimas, ir t.t.), todėl gal ir per daug kritiškai apie juos galiu atsiliepti ar nejučiomis net subjektyviai. Tai gal ir neverta apie juos išsiplėsti, tik norėčiau pastebėti, kad lietuvybės reikalai rūpi (ar turėtų rūpėti, atsižvelgiant į jų rinkėjų nuomonę) ne jiems vieniems, o daugumai Lietuvos partijų. Ir tikrai manau, kad nuoširdžiai taip galvoja, o ne vaidina – tiek konservatoriai, tiek ir kiti. Kitas dalykas, kad kai kuriem žmonėms, matyt, reikia dažniau priminti, ką yra prisižadėję, nes jei dažnai ir lengvai žada (ypač, jei be konkrečių terminų), būna, kad dar lengviau tuos pažadus ir pamiršta …
Daug pasakoti reikėtų. Gal ir visą knygą galima būtų surašyti apie jo „nuopelnus“ Lenkijos lietuviams. Beje, tikiu, kad istorija jį įvertins. Seinuose namažai šnekama ir apie jo moralę, vertybes. Jos tikrai gerokai skiriasi nuo mūsų.
A, o jei tave domina jo darbai, tai vienas iš paskutiniųjų pasiekimų – supriešinti Punsko valsčiaus valdžią su Lenkijos lietuvių organizacijomis. Lenkija visados tą darė – kiršinti vienus su kitais – metodas – skaldyk ir valdyk. Bet kad Lietuva tą darytų…
Reikia pripažinti, būtume stipresni, taip nebūtų. Man įdomu, ką apie tai galvoja konservatoriai, kuriais mes visados tikėjom ir pasitikėjom. A, jie puikiai vaidindavo mūsų draugus…pvz savo sąskrydžius mūsų krašte organizuodavo.
Nekreipkime dėmesio į konsulą. Ne Lenkijos ir ne Lietuvos konsulai ar ambasadoriai sprendžia apie mūsų likimą.Gal kartais jiems tik taip atrodo. Nebuvo ambasadrių kai 1941 m. trėmė mūsų krašto lietuvius – ir daugelis grįžome. Kūrėme mokyklas ir su vyskupais dėl Seinų reikalų pakelta galva kalbėjomes. Pilnai pakaks kai paprašysime jiems Dievo atleidimo. Už Berznyko gėdą, už nekompetenciją, už vaikišką nesugebėjimą kurti normalius lietuvių ir lenkų tarpusaviuo santykius, už…
Simai, mums Lietuvoje nelabai žinoma konsulo veikla ir kuo jos žala pasireiškė. Gerai būtų, kad patys apie ją imtumėte plačiau kalbėti ir tas negeroves aiškiai įvardintumėte ar gal net galimus sprendimo kelius siūlytumėte.
Dabar gi paties pasisakymas atrodo daugiau pagrįstas emocijomis, o ne argumentais, bet juk pats žinai, kad lietuviais ne per dieną tampama, o ko ne šimtą metų jums teko ir visiškai savarankiškai, be Lietuvos pagalbos, tą lietuvybę savo krašte puoselėti, todėl ar ne per daug garbės vieno konsulo jėgoms būtų, jei jis vienas pajėgtų ją sužlugdyti (nebent tik tiek jos ir buvo telikę, kad pūstelėjimo užteko). Geriau būtų išsiaiškinti, kaip čia yra, kad nemažai lietuvių ar lietuvių kilmės žmonių iš mišrių šeimų taip ir nepradrįsta surašymo metu tos kilmės parodyti, o kiti net ir aršiai jos ginasi? Įdomu, yra kokie nors kalbos kursai suaugusiems, kur susidomėję žmonės galėtų lietuvių kalbos pramokti ar apie Lietuvos kultūrą daugiau sužinoti? Bet gal niekam tokių poreikių nė nekyla, tada kitas klausimas – o kodėl taip?
Tikrai Punsko ir Seinų kraštas jau ko gero pradeda skaičiuoti paskutines savo dienas. Tikrai reikia galvoti apie strategijas ar sisteminę pagalbą. Dabar kažkoks beviltiškumas. Ir deja, iš Lietuvos atvykęs konsulas žymiai paspartino šio krašto lietuvių žlugimą. Įdomu, kas Lietuvoje suinteresuotas, kad Milašius vis dar būtų Seinuose. Jis tiek blogo čia gyvenantiems lietuviams padaręs, kad turbūt daugiau neįmanoma, o Lietuva jį vis dar laiko!!!
Kas žinot, kame esmė atsiliepkit, papasakokit.
Nesuprantu ko dar laukiama. Kodel nesikreipet i Lenkijos vyriausybe del ekonomines pletros programos Seinu apskriciai. Gyventoju surasymo duomenys rodo, kad lietuviu skaicius mazeja, o tai reiskia, kad reikia papildomu apsaugos priemoniu, kad krastas galetu vystytis, zmones pasiliktu cia gyventi. Tai garantuoja ES teise. Ne finansai o demografija gali issaugoti lietuvius, mokyklas, kulturos namus ir pan. Net jeigu tai uztruks, tai nereiskia kad po kurio laiko negales isisteigti nauja (-os) lietuviskos mokyklos. Nebent vejo jegaines atbaidys. Reikia kurti naujas darbo vietas, pritraukti investicijas. Seinu apskrities valdzios su virsaiciais turetu nedelsiant kreiptis i vyriausybe. Tam jos ir rinktos, o ne tam kad uzsiasaroje interviu dalintu.