Kaip kiekviena šeima, taip ir kiekvienas kaimas turi savo istoriją su pačiais įdomiausiais ir keisčiausiais pavadinimais. Kadangi Vidugiriai dar gyvena mokyklos šimtmečio jubiliejumi, labai smagu kalbėtis apie jos praeitį. Viešai prisimenami vienoki faktai, o draugų ar šeimos rate išlenda į viršų nepaprastos istorijos, iš kurių galėtų kurtis pasakojimai, apsakymai, paveikslėliai. Kadangi nieko panašaus kol kas nesukūriau, nusprendžiau atskleisti pokalbio su tėčiu atkarpas, kurių ir klausydama, ir rašydama vienodai kvatojau.
Tėtė: Mokykloj „an kalno“, mokytojų kambarin, stovėjo televizorus. Kap jau ca kaimynas Jonas buvo metais už mani vyresnis, o jo tėvai dažūrėjo mokyklų, tai mes gaudavom raktus no mokytojų kambaro ir aidavom „Vinetu“ (angl. Winnetou) filmo pažūrėc! Tai tep žūrėdavom, kap per programų jį rodė. Tan kambarin da stovėj armonikas. (Acimenu, kad mokytojas Algirdas Nevulis juom graidamas mokino mus dainuoc.) Jau tadu po biskio juom pagraidavau. Tai po filmo su Jonu da pasėdzim, aš pagrainu, abudu padainuojam an kalidoro…
Didzausia klasė (šitoj mokyklos pusėj, kur dar Pečuliai gyvena) buvo vadzinama dirbtuvi. Stovėj stalai su tokiais medziniais šūrpštokais. Ty vykdavo visokios pamokos, bet pagrindinai tai buvo rankų darbam skirta klasė. Jau kap aš ėjau in mokyklų, tai buvo aštuonios lietuviškos ir aštuonios lenkiškos klasės (past. pačioj mokyklos įsikūrimo pradžioj buvo 7 lietuviškos ir 7 lenkiškos). Normaliai tai lietuviai su lietuviais mokinosi, o lenkai su lenkais, alia būdavo maišytos pamokos, t. y. lietuviai su lenkais rozu mokinosi. Jai gerai acimenu, tai lenkų kalba, istorija rozu buvo. Nu, mokinosi virš šimto vaikų.
Aš: Kur jie visi lindo?!
Tėtė: Lindo! Dar vaikai sėdzi mokykloj. Mūs laikais cik užskambino skambucis pertraukai, tai visi laukan lėkė! Žiema-vasara!
Aš: Per penkias pertraukos minutes buvo galima kažkų spėc nuveikc?
Tėtė: Per dešim. Nu, nesvarbu. Žiemų spėdavom kelis rozus no kalno nulėkc, užsidėc šinukes ir jom rozų nulėkc! Ir da grįžč in pamokų.
Aš: Kap ty toj mokykla ir klasės atrodzydavo, kap jūs šlapi parlėkdavot?
Tėtė: Visur buvo lantos. Nemaliavotos. Viskų jos sugerdavo. Aišku, padlages valė, ale cik šaštadienį. Kap šandė acimenu, kad žiemų mokyklos prižūrėtojai an rogių aciveždavo bačkų su karštu vandeniu ir, šonan pastūmį suolus, šapecais šveitė lantas. Da aš padėdavau brūžyc.
O paskui, kap ca tas mokyklas visur sunaikino, paliko šašas klases, tai sepcintokus ir aštuntokus pradėj vežoc in Punskų. Traktoru! Buvo prikabyta paprasta priekaba, o an jos sukalta būda iš plokštės! Sėdėjimai, tai kap acimenu, iš lantų buvo sukalci. Suolai toki buvo (kažkadu toki traukinin buvo, kap in Lidzbargų važinėjau). Ale vaikam buvo baisus patogumas! Žiema-vasara traktoru juo vėžojo in mokyklų. Pagalvok – be langų, šalta, o da žiemų prisninga!
Aš: Atėjus geresniems laikams pasikeitė ir „mokyklinis“ transportas.
Tėtė: O da tau papasakosiu, kap mokykloj prasiskusdavom, tai atėjis mokytojas už trumpų plaukucų, kirptų „po bliūduku“, gražai lupterdavo iš po suolo…
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Šiurpštokas = Šrūbštokas = Spaustuvas 🙂
Šiurpštokas tai staliaus darbo įrankis. Juo suspaudžiama pav. lentą, kad galima būtų ją lengviau abliuoti. Kaip tas įrankis lietuviškai vadinasi nežinau.
O kas ciej šūrpštokai?