Koks šiemet pavasaris? Gan šaltokas, be lietaus buvo visas balandžio mėnuo, bet pakako žemėje drėgmės žolei, javams ir daržovėms. O gegužės pradžia – šilta, nors lietus buvo labai reikalingas, nes sužydėjo sodai, juose dūzgė besidarbuojančios bitelės. Gegužės viduryje, įpusėjus šienapjūtei, palijo. Jei būtų liję anksčiau, gegužį nebūtų buvę nakties šalnų, – sako vyresni žmonės. Deja, nelijo ir per keletą naktų šalnos pakando daug balkšvai raudonų žiedelių, kurie it motinos skara apdengė palinkusias obelis, vyšnias, kriaušes. Vyresni žmonės sako: jei obelų neišsiskleidusius žiedus pakando šalnos – nebus obuolių. Kai kas sode paryčiais (kai itin nemaža šalna) kurdavo laužą, kad dūmai kildami trukdytų šaltam orui leistis žemyn. Šiltnamiuose moterys žiebė žvakes, kad nenušaltų pomidorai, agurkėliai, kurie saulėtom dienom staigiai stiebėsi aukštyn.
Pilnatis jau baigėsi, esąs jaunas mėnulis, todėl nebėra ir šalnų. Moterys tvirtina, kad jau nėra ko bijoti, ir sėja agurkus darže, ir jau nekuria laužų. Bet vakarai ir naktys vėl šalti. Lietaus labai reikėjo. Ir štai po šalnų jis nesiliovė lijęs. Ūkininkai vos spėjo pasėti kukurūzus. Daugelis delsė bijodami, kad sudygę nenušaltų. O prie miškų nesudygusius kukurūzus sugeba surinkti šernai, kurių yra nemažai. Laimei, palijo, tai daigai pasidarė neskanūs šiems žvėrims, taip pat varnos nustojo lesti. Dabar labai reikia šilumos, kad daržovės augtų. Lietus gausiai sušlapino sausą žemę. Augmenijai svarbiausia saulės šiluma, lietus, purenama žemė – kad oras patektų į šaknis. Be viso to neužaugtų derlius.
Pavasaris kupinas darbų ir sode, ir darže. Sode reikėjo sugrėbti senus lapus (geriausia juos skirti kompostui), nes jie platina kenkėjus. Kalkėm balinta vaismedžių kamienus, kad žievė šaltomis naktimis netrūkinėtų. Darže – dirvos ruošimas, sodinimas, kapliavimas.
O kokia dosni žemė – nieks nesusimąsto. Kaip sukurta gamta. Kiek daug gėrybių užaugina derlinga (natūraliai patręšta) purenama žemė. Nepagalvojame, kad gyvename dėkingoje žemėje. Vietoje, kur netrūksta šilumos (beje, reikalingi ir žiemos šalčiai, kurie naikina kenkėjus, nereikalingas bakterijas), saulės, lietaus. Kur be didelių pastangų įdirbus žemę ir pasėjus sėklą susilaukiama derliaus.
O kiek yra vietų, šalių, kur žemė tik vazonėliuose derlinga, tik ant palangių ar balkone užsiauginama daržoves… Vanduo perkamas, vežamas iš toli, sausra dykuma paverčia žemę, išgarina vandenį. Dažnai būna sunku dirbti, skauda nugarą, bet pagalvojus apie derlių, kokio kitur neįmanoma sulaukti, turėtų visi darbai virsti malonumu.
Paskutinis metas rinkti vaistažoles ir padžiovinus jas vartoti ne vien arbatai. Išdžiūvusias patartina laikyti lininiuose maišeliuose arba stiklainiuose.
Ramunėlių, čiobrelių, mėtų ir melisos skani arbata, turi raminamųjų savybių. Dilgėlės gerina kraują. Nukoštu nuoviru verta plauti galvą, tai blizgės plaukai. Skani dilgėlių sriuba, verdama panašiai kaip rūgštynių.
Žoleles reikėtų rinkti gegužę, ne per lietų ir nukritus rasai, džiovinti ne saulėje.
Iki dabar žoleles vartoja viena Seinų (anksčiau Dusnyčios) gyventoja – Marijona Petruškevičiūtė-Klimasarienė, gimusi 1919 metais. Ji pasakoja:
– Pas daktarus buvau tik, vaikeli, kai operaciją darė, o nuo spaudimo ir galvos sopulių marti parneša receptą ir nuperka vaistų.
Pirmiau, prieš 80 metų ir anksčiau ar šiek tiek vėliau, nebuvo vaistų nei vaistinių, nei daktarų, ir visi apsiėjo vartodami kokias žoleles ar ką kito. Vieniems tai padėdavo, o kitus gal ir į kapus nuvarydavo.
Kaimuose buvo tokios senos ir patyrusios bobelės, kurios priiminėjo naujagimius. Va tokia Savokienė pati pagimdžius buvo net 13 vaikų, bet užaugo gal tik 6. Tai gimusį vaikelį įvynioja drobėn, paguldo ant krosnies ir sako: jei augs, tai augs, o kuris bus Dievui skirtas, tai tą Jis ir pasiims. Buvo drobinės paliukės. Pakeičia susišlapinusiam vaikui, išskalbia, išdžiovina ir vėl naudoja. Jokių žindukų tada nebuvo, o paliegus mama ilgai negulėdavo. Prieš gimdymą taip pat reikėjo sunkiai dirbt: ir bulves rinkau, ir karves melžiau, o vakare užėjo skausmai…
Seniau vaikus gimdyta namuose. Mano vyriausią priėmė gera moteris ir paslaugi – Talandžių pamotė Raulabobė iš Radžiūčių. (Gal negražiai, bet ją taip vadinta. Šitą moterį visi pažinojo.) O kitus tris sūnus jau priėmė mano mama. Kitam gale trobos gyveno mūsų gera kaimynė Būdavienė, tai ji man nemažai patardavo. Kentėjau, kai reikėjo šlapintis, baisus skausmas buvo. Tai ji ramunėlių priverda, įdeda kiek drobinėn paliukėn ir liepia dėt kompresus. Paklausiau jos ir padėjo.
Žagariuose buvo tokia labai miela bobutė. Ją vadinta Pupute. Ji mokėjo nuramint, sakydavo: tuoj, tuoj. Kai moteris pagimdydavo, tai Puputė net padainuodavo.
Mažam vaikui, kad nerėktų, tai pakramto mama, tėvas ar močiutė duonos su cukrumi, įriša palutėn ir duoda čiulpti. Jei didelis rėksnys, tai sena močiutė paverda kokias tris aguonų galvutes (prieš tai iškrėtusi aguonas) ir duoda gerti tokio, kaip vadinta, aguonpienio, vaikas pageria, apsiramina ir užmiega.
Netoli mūs balaitėje ir ant kranto augo baltai žydinčios, smulkiais lapeliais kunigiažolės. Jos sustiprindavo moterį po gimdymo. Man tai padėjo, nes visus sūnus gimdyt teko namuose. Kunigiažolės buvo renkamos nuo pavasario, džiovinamos ant aukšto ir užpilamos degtine. Jei žemos (nedidukės), tai vadintos moteriškom – raudonais žiedais. Pabaliuose augo arba ant krantelių prie pabalių. O vyriškos – tai aukštos žolelės. Bet geriau rinkti žemaūges.
Jei gumbas užpuola – liepžiedžių arbatos paruošia ir duoda gerti, arba skanios kvepiančios čiobrelių arbatos. Šeivamedžio juodos uogos paverdamos ir pasaldinamos sacharinu. Cukrus buvo brangus. Jei Kūčioms nuperka 1 kg cukraus, tai baisi šventė. Ir ilgam turėjo užtekti. Stabingyje gyveno tokios rusės, tai per sieną parnešdavo sacharino ir ledų (jie saldūs, stiprūs, bet šnekėta, kad kenksmingi).
Marytės vyras, kai mažas vaikas dar buvo, turėjo negyjančius guzus. Tai jį laikyta įkaitintoje krosny, tik galva kyšojo.
Moterėlė iš Lazdijų patarusi, kaip pasigydyti nuo reumatizmo Marytės tėvukui, kai skaudėjo kojas, jau vaikščiojo su lazdomis: krosny įkaitinti akmenis, medinėn statinėn pripilti vandens, primerkti su kotais nunokusių aguonų galvų (ar dilgėlių) ir sumesti karštus akmenis. Ne vienas taip darė: lipo statinėn ir kaitindavosi. Ir diegliai ar reumatizmas kaipmat dingdavo. O Marytės tėvukas iš statinės – į lovą po patalu. Kai rytą pabudo, be lazdų galėjo eiti.
– Mano tėvas turėjo silpnas kojas, vaikščiojo su lazdom, tai kad kiek pagerėtų, dažnai darė vonias iš prinokusių aguonų galvų ar dilgėlių. O tų aštrių su mažais lapeliais dilgėlių tai prisiskina puokštę ir muša jomis kojas. Ir sako: „Ot, geras kamparas“.
Po kiek laiko atsirado votys, karpos. Karpų tai ir Marytė turėjusi. Ji prisimena:
– Iš Smalėnų Bojeris (kuprotas senelis) gydė „bonkėm“ ir karpas. Liepė sukto lininio siūlo surišt tiek mazgų, kiek turi karpų, paskui atbulas išėjo už durų, patraukė siūlą ir padavęs liepė per lietų pakast po lašais, kad supūtų. Ir tikrai nuo tada prapuolė visos karpos.
O va Dusnyčioj buvo tokia žydė, tai pas ją atvažiavo tokia Vitkauskaitė iš Aradnykų su prašymu, kad išgydytų rožę. Tai išgydė.
Votys tai dažnai kam buvo. Basi vaikščiojom, tai sukimai nuo kaulo, tai užpenčių sutrūkimai. Kai parceliavo Krasnagrūdos dvarą, mano tėvui davė išsiarti alksnyno. Vedamas arklys užsistojo kanopa man ant kojos, tai sukimas atsirado. Dėjo rūgusio pieno kompresus, tai varnalėšų, ankstyvųjų šalpusnių (vad. močekuonės) lapų, ir pagijo. Vaikams liepdavo pririnkt laukinių našlaičių (vad. broliukų), tai tokią arbatą ruošė gydyti votims.
Mažai kur auga tos senovinės žolės. Dėl melioracijos ir naudojamų trąšų daug jų išnyko. Štai kad ir kmynai. Skani arbata ir skilviui sveika. Be jų seniau duona – tai ne duona. Kmynai ir dezinfekcijai naudoti. Į duonkubilį ar nuo kopūstų statinaitę įpilama vandens ir įmetama kelis įkaitintus akmenis. Sienelės iš vidaus trinamos nuskintais kmynais (stiebais be sėklų).
Nebuvo pudrų. Jei iššuto vaikeliui pažastėlė – išsijodavo sutręšusio kelmo miltelių ir jais pabarstydavo tą vietą, tai apgydavo. Žaizdas apdėdavo gysločio, kopūsto lapais.
Jei pilvą sopa ar akys pūliuoja – nupjaudavo ramunėlių (ne pačioj apačioj, nes neataugs) ir trumpai pavirus duodavo gerti su medum ar ir pačius ant akių dėdavo kaip kompresą, plovė žaizdas.
Jei nuo saulės spindulių pasidaro dėmės ant kūno, reikia išvirti mėtų arbatos ir išimtais iš arbatos lapeliais patrint vietą, kur dėmė, tai turėtų pranykti.
Trūkažolės kasai gerai, viduriams, padeda virškinti, malšina skausmą.
Rūtomis gydė pirmiau, kai pilvą skaudėjo. Jos kirminus išvaro iš vidurių. Rūtų kvapo bijo pelės (išeidavo iš namų, kai padėdavo kampe saują rūtų). Serbentų uogos – nuo visokių karščiavimų, o lapų arbata padeda nuo išgąsčio.
Miške prisirenkam spanguolių. Jos mažina karščiavimą. Taip pat vyšnios tinka nuo karščiavimo.
Mano brolis sirgo gerklės kažkokiu sopuliu ir Valukonis taip pat, tai kažkas patarė alaus palaikyt burnoj. Ir padėjo.
Šermukšnių uogos vartojamos esant pilvo skausmams. Valerijonas labai gerai gydo plaučių, kepenų ligas, akis bei turi raminamųjų savybių. Valerijono šaknų dar galima rasti ir išsikasti, užpilti degtine ir, kai neramumas koks ar miegas neima, gert po šaukštuko. Kai galvą sopa – apdėdavom skaudančią vietą žalių arba raugintų kopūstų lapais.
Varpučio arbata gydo kepenis, plaučius. Žemuogės lapeliai ir netgi visas augalas turi daug geležies, pagerina kraują. Avietės tinka, kai peršalame. Jas vasarą reikėtų rinkti, kai giedra, nes jei apsiniaukę – nekvepės. Mėlynės gydo neišgydomas ligas ir vartojamos, kai skauda vidurius. Pelynai – nuo vidurių, skilvio skausmo.
Į arbatą verta kasdien įsiberti šaukštelį cinamono, tai nebus cukraligės. Buvo patariama gerti baltųjų alyvų arbatą – ji padeda, kai silpna. O juoduogio šeivamedžio uogos padeda peršalus. Kai skaudėdavo gerklę, žmonės gerdavo alaus.
Buvo tokios žolės nuo gyvatės įkandimo, o pirmiau gyvačių daug būta ir reikėjo saugotis.
Aradnykų pakrantėj augo tokios juodos šaknys, tai prisikasdavom. Jos padėjo, kai teko kelti ką sunkaus ir imdavo sopėti po krūtine. Valgėm su tomis tarkuotomis šaknimis kietai išvirtą kiaušinį. Jei dantį sopėjo, irgi buvo žolių – reikėjo užplikyti jas ir dėti kompresą, ir sopulys praeidavo.
Kai sutraukia koją – padėdavo vaistinė taukė (vad. kaštavolas). Jos auga ir Seinuose paupy. Atsimenu, kai mamai trūko kojos kaulas, tai tarkavom šio augalo šaknis, sugrūdom su taukais, dėjom ant kojos ir sugijo. Skaudančius sąnarius taip pat apdedama vaistine tauke (sutarkuota ir sumaišyta su riebalais).
Jei sukimas, pūliavimas – reikia uždėti tarkuotų bulvių. Prisimenu, kad dėjo taip pat žalius alksnio lapus, o žiemą tai pramuša ledą ir prirenka iš vandens alksnio lapų.
Širdžiai gerai širdažolė. Ji žydi baltai, ant kotelio – po du lapelius. Augo balose, bet po tręšimo ir melioracijos išnyko.
Pirmiau vaistinėj už 5 zl buvo galima nusipirkti buteliuką žolelių „Trojanka“. Tai įpildavau jų į krosnyje kepamos duonos kepaliuką. O po gimdymo tai reikėjo gert tas žoleles po stikliuką per dieną.
Taigi anksčiau moterys visokias žoles nuo pavasario džiovino ant aukšto. Juk nebuvo nei vaistų, nei daktarų.
Gerbiama Marytė, paklausta, ar vis dar vartoja žoleles, sako:
– Jaunystėje tai daugiau gėriau ašarų nei žolių, nes sunkus buvo gyvenimas… O dabar tai geras. Pasidarau sau kokių vaistų.
Spintoje stiklainiai: štai spiritu užpilti kaštonų žiedai, kaštonų perpjauti vaisiai – kitam stiklainyje, štai sutarkuota vaistinė taukė, dar kitam stiklainyje susmulkinti gabaliukais alijošiaus lapai – ji sako patepanti skaudančias kojas ar rankas, o kai skrandį ar vidurius susopa, tai išgeria po šaukštelį.
G. Pakutkienė