Netrukus kartu su viso pasaulio lietuviais švęsime Lietuvos nepriklausomybės 100-metį. Tai svarbi ir įpareigojanti data. Nuo kiekvieno iš mūsų priklauso Lietuvos dabartis ir ateitis. Ši sukaktis teįkvepia mus kurti Lietuvos ateitį, būti svarbiais jos gyvenimo dalyviais.
Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį pradėjome švęsti jau pernai. Švęsime jį per visus šiuos metus. Pagrindinės iškilmės mūsų krašte vyks vasario viduryje: Punske – vasario 16 ir 17 dienomis, Seinuose – vasario 18 dieną.
Vasario 16 d. Punsko parapijos senosiose kapinėse bus atidengta varpinė, skirta Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui. Kaip teigia Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas, tai padarys jauniausia ir seniausia vasario 16-ąją gimusi šio krašto moteris.
Monumentinės varpinės autorius yra gerai žinomas Seinų krašto drožėjas Zenonas Knyza.
Keletas žodžių apie šį menininką.
Skulptorius Zenonas Knyza potraukį menui pajuto dar mokyklos suole, bet daug dešimtmečių jam tai buvo laisvalaikio pomėgis. 15 metų dirbo gaisrininku, vėliau ūkininkavo. Menui neužtekdavo laiko. Jei drožinėdavo, tai tik retkarčiais. Kartkartėmis dalyvaudavo Lenkijos ir Lietuvos drožėjų pleneruose.
Kai prieš keliolika metų Zenonas Knyza išėjo į pensiją, galėjo atsiduoti savo pašaukimui. Pradėjo drožinėti koplytstulpius, kryžius, rūpintojėlius, vytis, karžygius bei istorines asmenybes. Žmonėms prašant, užsiimdavo namų bei šulinių apdaila. Menininko dirbtuvės yra Galadusio ežero pakrantėje. Čia gimė daug įdomių skulptūrų, rūpintojėlių ir kryžių, kurie puošia mūsų krašto sodybas, kelių kryžkeles ir kapines. Žmones vaizduojančios skuptūros yra labai tikroviškos, žmogaus dydžio. Zenono Knyzos darbų galime aptikti mūsų krašte, Lietuvoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. Daugiausia jų aptiksime Seivų ežero pakrantėje ir prie Eglinės piliakalnio.
“Drožimas tai sunkus, daug kantrybės ir jėgų reikalaujantis darbas, o jėgų žmogui laikui bėgant mažėja”, – sako Zenonas Knyza.
Punsko senosiose katalikų kapinėse, kuriose vasario 16 dieną bus atidengta ir pašventinta “Varpinė”, nelaidojama daugiau kaip 100 metų. Jos nedidelės – 1,3 ha, daugiakampio formos. Rytinėje jų dalyje stovi koplyčia. Tai seniausia kapinių dalis.
Išliko penki šių kapinių paminklai. Du iš jų su lenkiškais įrašais: pirmas 1858 m., antras 1904 m. Prieš dvidešimt kelerius metus kapinėse buvo du antkapiai su lietuviškais įrašais. Šiuo metu jie saugomi Punsko lietuvių kultūros namuose – J. Vainos muziejuje.
Senųjų katalikų kapinių puošmena – koplyčia. Ji pastatyta iš plytų, tinkuota, su apside pietryčiuose. Į rytus ir vakarus yra po vieną langą. Įėjimas į koplyčią uždaromas dvigubomis medinėmis durimis. Aukščiau jų yra įrengtas timpanas su apskritu langeliu. Virš stogo pritvirtintas geležinis kryžius. Koplyčios fundatorius buvo maršalka Cemnolonskis (Ciemnołoński). Jis šią koplyčią pastatė XIX a. pradžioje savo mirusios žmonos kapo vietoje.
Netoli kapinių koplyčios stovi medinis koplytstulpis bei kuklus atminimo kryžius, skirtas čia sušaudytam ir palaidotam Lietuvos savanoriui Jonui Murauskui. Kapinių kalnelio papėdėje puikuojasi aukštas medinis kryžius, pastatytas švenčiant Lietuvos vardo 1000-metį. Ant jo įrašytos įsimintinos lietuvių tautai datos. Kryžiaus autorius yra drožėjas Zenonas Knyza.
sb, punskas.pl