Ar gali kitatautis būti lietuvių tautininkas?

Dar prieš porą metų atsakymas atrodė aiškus. Lietuvos patriotas – taip. Lietuvių tautininkas – ne, kadangi nepriklauso pačiai lietuvių tautai. Šiandien tai nebeatrodo taip paprasta. Tautiškumas ir tautininkystė, tautinis tapatumas ir tautiška pasaulėžiūra atakuojami taip gausiai ir stipriai, jog kyla poreikis suformuluoti iššūkiams atitinkamus atsakus, derinant galimą išraiškų įvairovę su bendromis apibrėžtimis.

Pradėkime fundamentalesniais klausimais. Ar įmanoma tapti lietuviu? Ar įmanoma tai pasirinkti? Iš tiesų tapsmui ir pasirinkimui yra bent po vieną galimybę. Žmogus, gimęs mišrioje šeimoje, gali pasirinkti vieno iš tėvų tautybę. Antra vertus, jei žmogus nežino savo kilmės – auga vaikų namuose arba svetimoje šeimoje – jis gali tapatintis su jį išauginusia tautine aplinka. Moralinio pagrindo neigti šį tautinį tapatumą tokiais atvejais kaip ir nėra. Žinoma, niekas negali uždrausti žmogui, gimusiam ar net augusiam lietuviu, laikyti save papuasu, tiktai kiek tai bus tikra?

Dabar jau galime grįžti prie klausimo: ar gali kitatautis, nebūdamas ir netapdamas lietuviu, tapti ir būti lietuvių tautininku? Yra dvi skirtingos, o dažnai – net ir priešingos tautininkystės (nacionalizmo) versijos: etnocentrizmas ir etnopliuralizmas. Etnocentristui jo tauta – visas pasaulis, už kurio ribų – žemesnės vertės, mažesnės reikšmės ar tiesiog – priešiški barbarai. Etnopliuralistui jo tauta – daugianario tautų pasaulio narė: lygi tarp lygių, tik artimesnė.

Akivaizdu, jog etnocentriniu tautininku įmanoma būti tiktai priklausant tai pačiai tautai. Nors išimčių – pasitaiko. Vokiškojo nacizmo pranašas buvo anglas Hiustonas Stiuartas Čemberlenas (Houston Stewart Chamberlain). Vis gi tai – perkrikšto sindromas, būdingas žydų kilmės antisemitams ir antilietuviškiems sulenkėjusiems lietuviams. Čemberlenai aukština tautą, kuriai save priskiria, o prigimtinę savo tautą – atmeta. Užtai jų atvejai iš esmės išsitenka etnocentrizmo logikos rėmuose, užuot juos sulaužę. Lieka tiktai aukščiau išsakytas klausimas: kiek tokia tautinė tapatybė – tikra?

Etnopliuralizmo logika – iš esmės kitoniška. Etnopliuralistiniam tautininkui tauta yra vertybė kaip tokia. Motyvai šiam požiūriui gali būti įvairūs – moraliniai, kultūriniai, politiniai.

Vienam tauta – žmogiškumo kalvė, kurioje ugdomos bendražmogiškosios dorybės – autentiškumas ir objektyvumas, altruizmas ir solidarumas. Šiuo atveju tauta – viena iš grandžių, jungiančių žmogų su žmonija; viena iš erdvių, kuriose abstraktus žmogiškumas įgauna konkrečias išraiškas.

Kitam tai – Dievo, gamtos ar istorijos laboratorija, užtikrinanti bendrą žmonijos pažangą. Kuo daugiau tokių laboratorijų – tuo gausesnė ir įvairesnė žmonijos patirtis ir išmintis. Ko neatranda vienas – atranda kitas.

Dar kitam tauta – esminis politinis veiksnys, sutelkiantis ir išreiškiantis bendrą politinę valią, antra vertus – kuo daugiau tokių politinių veiksnių, tuo mažiau galimybių susiformuoti beribei, nekontroliuojamai pasaulinei valdžiai.

Sąrašas – anaiptol ne baigtinis. Daugeliu atvejų šie motyvai sutampa, skiriasi tik jų hierarchijos. Etnopliuralistui jo tauta yra vertybė jau vien todėl, jog tauta apskritai jam – vertybė. Brangindami savo šeimą, pripažįstame šeimos vertę savaime; brangindami savo draugus, pripažįstame draugystę vertybe iš esmės.

Žvelgiant iš šių perspektyvų – akivaizdu, jog bet kurios tautos tautininkas kartu gali būti ir kitų, jei ne visų tautų tautininkas. Tai – teoriškai. O praktiškai?

Jaunalietuvių vadovas Stanislovas Buškevičius yra išsakęs įdomią mintį. Ar kitatautis gali dainuoti lietuvių liaudies dainas ir šokti lietuvių liaudies šokius? Jei taip – jis gali priklausyti lietuvių liaudies dainų ir šokių grupei. Tūlas paprieštaraus, jog tapatybė ir pasaulėžiūra grindžiamos bendresniais principais, nei dainos ir šokiai. Žinoma, jog taip. Apžvelkime tai pavyzdžiais.

Ar sorbas Georgas (Jurgis) Zauerveinas, daug metų kovojęs už lietuvininkų teises ir tapatumą, net sukūręs lietuvininkų himną, nebuvo lietuvių tautininkas? Ar azeris Šakiras Sadykovas, žuvęs lietuvių partizanų gretose, kovose už Lietuvos laisvę nuo sovietinių okupantų, nebuvo lietuvių tautininkas? Pagaliau – ar lietuvis, moraliai, politiškai ar kitaip remiantis čečėnų tautos laisvę, negali vadintis čečėnų tautininku?

Juo labiau tai galioja tautinės valstybės piliečiams. Tautinė valstybė nebūtinai yra ta valstybė, kurios visumą sudaro viena tauta. Atvirai sakant, net ankstyviausiais laikais tokia valstybė – sunkiai įsivaizduojama, juolab – šiandien. Tautinė valstybė yra tokia valstybė, kur konkreti tauta sudaro jos pagrindą.

Lietuvos piliečiui kitataučiui nebūtina tapti lietuviu, kad galėtų kartu su lietuviais ją kurti. Užtenka būti Lietuvos patriotu. Jei norima dar glaudesnio ryšio su tituline tauta – jis gali tapti lietuvių tautininku. Tiesą sakant, mylėdamas ir brangindamas šią tautą, jis toks jau yra ipso facto.

Lietuvos totorius ar karaimas lietuvių tautai dar vertingesnis, išlikdamas totoriumi ar karaimu. Tautiškumas, kaip ir asmeninis individualumas, skleidžiasi tiktai santykyje su kitu, su kitokiu. Jaunųjų tautininkų atstovas Julius Panka taikliai sulygino tautines mažumas su prieskoniais. Įvairių tautų pasakose labiausiai tėvą mylinti dukra jam taria: myliu tave, kaip šviežia mėsa – druską. Nėra jokios prasmės tautinių mažumų dirbtinai versti lietuviais. J.Zauerveinas Vakarų Lietuvos germanizuotojams sakė: jei kas nebuvo geras lietuvininkas – nebus ir geras vokietis.

Žinoma, tautinė apibrėžtis nėra stabili konstanta. Žmonės migruoja – ne vien geografiškai, bet ir etnografiškai, ypač – per mišrias santuokas, per kelias kartas iš vienos tautos pereinama į kitą. Vis gi, pripažinus šios prielaidos „A“, tenka sakyti ir „B“. Pačios tautos nėra stabilios konstantos. Stabili konstanta – tik pats tautiškumas, bendras žmogiškosios būties principas. Konkrečių tautų pasaulyje – vienos tautos išnyksta, kitos atsiranda.

Po Karakalos reformos, romėnais tapus visiems laisviesiems imperijos gyventojams, romėnų greitai išvis nebeliko. Jų tapatybės vietą užėmė kitos tapatybės. Jei perdėta vidinės įvairovės plėtra žudo pilietines visuomenes, kurioms prigimtis iš esmės mažiau svarbi, kaip labiau tai galioja etninei tautai?

Nesenstanti tautininkiška klasika byloja, kad geriausias tautos gyvybingumo garantas – laisva ir savivaldi tautinė valstybė. Tačiau dar svarbiau – geografiškai ir etnografiškai apibrėžta Tėvynė.

Lietuvos tautinė struktūra – itin palanki lietuvių tautai. Nežiūrint opos aplink sostinę – šią opą sudaro ne daliai gyventojų primesta, kitos dalies – prisiimta, o mažiausios dalies – paveldėta kitos tautos tapatybė, o savanaudiškų politikų spekuliacijos šia tapatybe. Geriausia, ką galima padaryti, tai išlaikyti status quo: kas jau turi Lietuvos pilietybę – tas jau yra Lietuvos valstybės dalis. Tik nereikia žengti Prancūzijos keliu, dalijant pilietybę visiems – į kairę ir į dešinę. Šis kelias veda į pražūtį.

Žmonės, kurie jau yra Lietuvos valstybės nariai, gali būti jos patriotai ir net – lietuvių tautininkai. Dalis – jau yra. Tarp jų – Nepriklausomybės akto signatarai, mokslininkai, švietėjai, paprasta liaudis. Dirbkime kartu, jog tautiškumo, tautininkystės ir pilietiškumo čia būtų kuo daugiau, jog ant šių pamatų suklestėtų visų mūsų bendra Tėvynė – Lietuva.

M. Kundrotas, www.alkas.lt