Buvo laikai, kai galėjome džiaugtis gerais santykiais su kaimyne Lenkija. Buvo laikai, kai man esant Lietuvos užsienio reikalų ministru nei vienas iš mano lenkiškos pusės partnerių, diplomatijos šefų – Kšištofas Skubiševskis, Andžejus Olechovskis, Dariušas Rosatis, Vladyslavas Bartoševskis – nekėlė mums pretenzijų, nedemonstravo globėjiško elgesio iš viršaus, savo moralinio, intelektualinio ar kitokio pranašumo.
Ano meto lenkai kolegos, iš kurių tik vienas priklausė tai pačiai kaip ir aš politinei krypčiai, visada buvo pasiruošę pagelbėti, pakonsultuoti. Buvo laikai, kai mes buvome abipusiai geranoriški, tegu ir nevienodo svorio, europinės politikos dalyviai.
Buvo laikai, kai mes nebijojome pridėti – esame strateginiai partneriai. Tada mes vos ne kartu – lenkai paprastai bent vienu žingsniu priekyje – sprendėme labai panašius valstybingumo atkūrimo, įsiliejimo į pasaulinę šalių bendruomenę klausimus. Tada buvome sutarę istorikams palikti mūsų sudėtingos, prieštaringai vertinamos, keletą šimtmečių trukusius bendro gyvenimo ir konfliktu pažymėtos tarpukario praeities klausimus. Tuo metu daugiausia orientavomės į bendro gyvenimo ATEITĮ.
tautieti (iš Vilniaus), Lietuva ir Lenkija į ES įstojo tą pačią dieną, beje, po dešimt metų nuo Lietuvos-Lenkijos sutarties pasirašymo. O net jei tai tuomet, derinant sutartį, būtų turėta omenyje- taigi abiems šalims vienodai rūpėtų tą sutartį pasirašyti. Jeigu Lietuva būtų nenusileidusi, Lenkija būtų priversta padaryti kompromisą pripažinant Lietuvos dalies su sostinės okupaciją
atsakau Lietuviui iš Vilniaus: o kur aš rašiau, kad Lietuva tuomet reikalavo iš Lenkijos kažkokių teritorijų? Nebent Jums Rytų Lietuva vis dar Lenkijos teritorija. tada taip, būtų nelogiška, jeigu Lenkija būtų pripažinusi Vilniaus krašto okupaciją.
Gerbiamas tautieti, nebūkime sliekais, neužkibkime ant kabliukų, kuriuos kas nors kitas mums pakiša
Sutinku su kraštiečio nuomone, tačiau verta prisiminti ir tuometinę Lietuvos politinę situaciją – mes norėjome stoti į ES, o būtina sąlyga buvo – draugiški santykiai su kaimynais ir jokių ginčų dėl teritorijų (kaip tarkim dabar tai kliudo Gruzijai dėl Abchazijos ir Osetijos) … taigi Lenkija tuo labai gudriai pasinaudojo, nes lietuviai kitaip nebūtų palaiminti dėl įstojimo į ES. Nors bendrai pagalvojus – lietuviai – šūdini derybininkai 🙂
praleidote progą patylėti, ponas Gylį. Tai Jūs pasirašėte L:ietuvos-Lenkijos geros kaimynystės sutartį, atsisakydami istorijos (Rytų Lietuvos ) okupacijos įvertinimo. Tai kuo gi lenai galėtų būti nepatenkinti? Įvykdėte visus jų reikalavimus, pasiskaitykite tuometinio viceministro Meller prisiminumus- jis ten viską aiškiai aprašo, kaip jums pakišo tą niekinę sąvoką apie abipusį savo sostinių pripažinimą.
Lenkai spjaudė jums ant galvų, o jūs sakėte: kaip gražiai lyja…Tai ir išsiauginote sikorskius ir tomaševskius
Lietuvių kalboje užsieniečių pavardės lietuvinamos, nes tokia yra mūsų kalbos gramatika. Mes kaip tariame – taip ir rašome 🙂 Be to mes asmenvardius dar ir linksniuojame. be to nebūtų įmanoma suprasti elementaraus sakinio, pvz: Malgorzata Peszynska sumušė (apvogė – suspardė – apšmeižė ir t.t) Grzegorz Brzęczyszczykiewicz … ar aišku kas čia ką sumušė (apvogė – suspardė – apšmeižė ???? :)))
O originalių asmenvardžių rašymo sukeliamus keblumus labai gerai pavaizdavo patys lenkai savo senam puikiam filme: „Jak rozpętałem drugą wojnę światową“
https://www.youtube.com/watch?v=rmgbmysiJH0
:))))))
Be to – kalbininkai tvirtina, kad Vilnijos tuteišių asmenvardžiai net nėra lenkiškos kilmės, taigi originialiai jie ir nėra lenkiški, nes tai daugumoje tik sulenkinti (dar neretai ir surusinti , o tik po to sulenkinti ar atvirkščiai) lietuviški asmenvardžiai. Taigi net nėra aišku kurį variantą reikėtų laikyti originaliu – lietuvišką, lenkišką, baltarusišką, rusišką? :))) Pavyzdžių labai daug, vienas jų – Lietuvoje yra ir Naujokas, ir Navickas ir Novickij 🙂 Oželiai buvo padaryti Kazlais ir Kazlauskais ir t.t.
Be to ir patys lenkai nėra šventi – kaip ten lenkuose rašomas Džordžas Vašingtonas? Jerzy Waszyngton??? :))) O dar galite paskaityti šitą: http://alkas.lt/2013/02/20/i-baranauskiene-vardu-ir-pavardziu-rasybos-klausimu-kas-tinka-dievui-turi-tikt-ir-lenkams/
Galiausiai mano nuomonė yra tokia – Lietuvoje rašoma dokumentuose pagal lietuvių kalbos taisykles – lietuviškai, pagal skambesį. O literatūroje ar spaudoje tikrai galima rašyti originaliai ir skliaustuose lietuviškai (ne visi gi moka teisingai perskaityti kokį užsienietišką vardą)
Aš ir nesuprantu kodel lenkiškos paverdės yra sulietuviškintos, tai visiškai kitas žmogus, kaip gi čia pagaliau yra. Straipsniuose, vertimuose labai keistai atrodo.
sveiki, nezinau kaip jums, bet man tai jau labai keistai skamba tos lenku diplomatu sulietuvintos pavardes
paistote, ne ‘pasistote“. čia iš nervų, kai skaitai tokias nesąmones. Draugiški anie buvo. Turbūt neskaitėte ką lrenkai tuomet rašė savo laikraščiuose? Labai jau čia lietuviams Lenkija patarinėjo, jau matau, kaip nuoširdžiai.
O beje, ponas Gylį, jūsų ministravimo laikais Lenkijoje uždaryta buvo pusė lietuviškų mokyklų. Negirdėjau, kad jūs būtumėte mus gynęs, ar ką nors lenkams dėl to pasakęs. Oj, negražiai, negražiai elgiatės dabar, taip netinka niekam elgtis, o juolab profesoriui. Ir kas iš to, kad dabar esat ‘teisingoje’ partijoje, bet šitaip išverstarankoviškai elgtis tikrai negražu
nesąmones pasitote, ponas Gylį. Tuomwet, jūsų partijos (socialdemokratų valdymo) lakais net neišdrįsote pagalvoti, ką jau pakeisti, švietimo sistemą,taip, kad lenkiškose mokyklose vaikai išmoktų valstybinę kalbą. Pataikavote Lenkijai, niekur neoponavote, todėl ir ‘problemų’ nebuvo. Taigi jūsų partija dešimt metų valdė, ir ničnieko nepadarė ta kryptimi. Nuvarėte valstybę, ir leidote joje subujoti tokiems tomaševskiams. O dabar puolate savus, kad kažkas negarai kažką darė. Tai gal įvardinkite- negeras buvo Ažubalis, nes neatsiprašė Sikorskio?