Lietuvos dailininkę vitražistę vilnietę Eglę Valiūtę kalbina portalo punskas.pl redaktorius Sigitas Birgelis.
Sigitas Birgelis: Kas lėmė, kad pasirinkai menininkės karjerą? Ar nesigaili?
Eglė Valiūtė: Piešti mėgau nuo vaikystės, bet ar tikrai būčiau rinkusis dailę, dabar jau sunku pasakyti. Labai mėgau ir matematiką, ir literatūrą. Bet, baigus penktą klasę, tėvelis prikalbino stoti į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, dailės skyrių, kuris tada buvo dar neseniai įkurtas. Prisimenu, kad labiausiai mano pasirinkimą nulėmė mintis apie praktikas, į kurias vasarą važiuodavo mokiniai, pasibaigus mokslo metams. Jos vykdavo kiekvienais metais vis kitam miestely ar kaime. Ten vaikai piešdavo, liedavo akvareles, kurdavo kompozicijas, panaudodami surinktą medžiagą. Tai atrodė labai įdomu, smalsu ir žadino vaizduotę. Ir tikrai šio pasirinkimo nesigailiu.
Ar sunki Lietuvoje dailininko duona šiandien, esant ekonominei krizei?
Jei norėtum išsiversti vien iš meno, tai niekada nebuvo lengva, ir „ekonominė krizė“ galėjo ištikti tiesiog nebegaunant užsakymų. Meno darbų pirkimas ar užsakymai nėra toks pastovus dalykas kaip darbas įstaigoje ar firmoje. Gavęs vieną, niekada nežinai, kada gausi kitą, nebent turėtum vadybininką, kuris užsiimtų užsakovų paieškomis, arba pats turi tai daryti. Kitaip sakant, jei menas tampa tavo verslu, tai nėra lengva, kaip ir bet kuris kitas verslas. Beje, kaip ir viskas – negarantuota…
Kuri meno sritis šiuo metu „pelningiausia“ Lietuvoje?
Sunku pasakyti. Spėčiau, kad galėtų būti dizaino, bet, esant konkursinei užsakymų gavimo tvarkai, taip pat reikalinga sėkmė.
Iš kairės: „Vilniusׂ“ privačiame interjere. 2009 m. ~ 1 m² (plonas spalvotas stiklas, geležies oksido piešinys, montuota švinu)
Iš dešinės: „Prasišviečiantys“ 2007m. Parodinis erdvinis vitražas, 0,70 x 0,60 x 0,27 (pl. sp. stiklas, sukeptas stiklas, trisluoksnis vitražas, plane lygiakraštė trapecija)
Ar mene viską lemia talentas?
Aš pritarčiau minčiai, kad lemia devyniasdešimt devyni procentai darbo ir vienas procentas talento, nes, mano nuomone, talentas – tai tėra užkoduotos galimybės, kurios nedirbant neatsiveria. Talentas kaip brangakmenis turi būti šlifuojamas kasdienio darbo, įgyjamos patirties. Kitaip viskas tarsi užblokuojama ir lieka nenaudojama.
Ar Lietuvoje daug yra dailininkų, kurie meną kuria ir puoselėja iš kartos į kartą? Kurie labiausiai žinomi?
Tokios tradicijos, kai vaikai nueina tėvų pėdomis, tikrai ne naujos, o ankstesniais amžiais specialybės tęstinumas buvo beveik savaime suprantamas dalykas. Mene tokį pasirinkimą dažnai lemia jau pati aplinka, buvimas šalia dirbančių tėvų – „užkulisiuose“, bendravimas su jų draugais ir kolegomis ar tiesiog po ranka esantys darbo įrankiai – teptukai, dažai, muzikos instrumentai ar kt. Ir dabar žinomų menininkų šeimų būtų galima išvardyti tikrai daug: Ušinskai, Tarabildai, Balčiūnai, Steponavičiai, Surgailiai ir kt. Būtų galima vardinti ir toliau.
Papasakok apie meno tradicijas Valių šeimoje.
Tėvelio dėdė Telesforas Valius buvo žymus išeivijos grafikas bei pedagogas, daug laiko skyręs Lietuvos kultūrai puoselėti Kanadoje. 2004 m. rudenį, žmonos rūpesčiu, jo palaikai grįžo į Tėvynę ir buvo palaidoti Telšiuose šalia tėvų ir dviejų brolių. Vyresnysis mano tėvelio brolis Andrius Valius baigė tekstilę Vilniaus dailės institute, dėstė, o po to ir direktoriavo Kaune, Stepo Žuko technikume.
Mano tėvelis (2004 metais miręs), mamytė, brolis Saulius, jo žmona Diana ir jų dukra Aistautė, jos vyras Daumantas – visi yra dailininkai.
„Pavasaris“ – „Šeima“ 1986–1987 m. 2004–2005 m. pritaikytas (ir padovanotas) Universitetinėje vaikų ligoninėje Vilniuje (2.07 x 1.77m) x 4 + (1.98 x1.77m) + (1.95 x 1.75m) x 4 nauji langai (pl. sp. stiklas, gel. oks. piešinys, mont. šv.)
2004 m. buvai apdovanota Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Tai apdovanojimas, skiriamas už reikšmingus Lietuvos menui ir kultūrai darbus, sukurtus pastaraisiais metais, ar už visą kūrybinę veiklą. Buvo malonu, kad ir mano darbai, kūrybinė veikla buvo įvertinta.
Kodėl pasirinkai vitražus? Kur jie eksponuojami?
Vitražo specialybę pasirinkau dar bebaigdama mokyklą, ir tai įvyko gana netikėtai. Mokytojas Antanas Garbauskas vienuoliktoje klasėje (tuo metu tai buvo baigiamoji klasė) pasiūlė padidinti vitražo eskizą, kurį buvau sukūrusi dar aštuntoje klasėje. Tai buvo projektėlis, skirtas konkrečiam mūsų mokyklos langui. Kadangi dar reikėjo pakoreguoti ir išplėsti, jis ir tapo mano baigiamuoju (diplominiu) darbu. (Tas vitražas ir dabar, mano pačios restauruotas, stovi mokyklos lange.) Pati kėliau piešinį ant kalkės, karpiau šablonus, pati pagal juos pjoviau iš stiklo detales, pati švino juostelėmis montavau. Žodžiu – susipažinau su technika, pamačiau, kaip degami krosnelėje stiklai. Tai padarė didelį įspūdį, o dar mokytojo E. Talmanto pasakyti žodžiai: „Vitražas, kaip žmogus, – su saule gula, su saule kelia…“, ir mano apsisprendimas buvo aiškus ir tvirtas.
Objektuose vitražus pagal mano projektus vykdėme dar būdami studentai, o pirmas darbas, baigus institutą, buvo „Pavasaris“ Universitetinėje vaikų ligoninėje Santariškėse, Vilniuje.
Po to buvo užsakymai ir Vilniuje, ir kituose miestuose. Užsakymai visuomeniniams interjerams: kultūros namams Kupiškyje, Šeduvoje, Klaipėdoje, Antašavoje; savivaldybėms Kupiškyje, Druskininkuose; projektavimo institute, mokykloje, ligoninėse, kavinėse, ministerijų posėdžių salėse Vilniuje, Švč. Trejybės bažnyčioje Panevėžyje. Vėliau atsirado užsakymų ir privačiuose interjeruose. Dabar prasiplėtė parodinė veikla.
„Švenčiausioji Trejybė“ 1990–1991 m. vitražas Švč.Trejybės bažnyčiai Panevėžyje (5.17 x 8.63 m) – lubose virš altoriaus
(pl. sp. stiklas, gel. oks. piešinys, mont. šv.)
Kuo ypatingas šis menas?
Tai – šviesa, sklindanti pro spalvotą stiklą – šviesos menas, interjere sukuriantis ypatingą nuotaiką. Kartu jis nėra vien saviraiškos menas, nes tai – dailininko ir architekto idėjų, pastato paskirties, užsakovo pageidavimų optimalaus varianto paieškos. Tai labai įdomu, nes kiekvienas interjeras – vis naujas iššūkis, naujų galimybių, naujų idėjų išbandymas.
Kokią paklausą vitražai turėjo seniau ir dabar?
Seniau vitražų buvo užsakoma daugiau. Tai lėmė statybų biudžete numatytos privalomos lėšos, skirtos menams, o juokais galima pridurti, kad vitražai dažnai „gelbėdavo“ ir statybinį broką – dengė purvinus, suvirinimo darbų dažnai sugadintus vadinamuosius vitrinų langus. Dabar, atsiradus kokybiškiems dideliems langams, įgalinantiems sukurti atviro interjero įspūdį, architektai retai pasigenda vitražų, o ir pats vitražas dažnai turi būti technologiškai kitaip spręstas – erdvinis, klijuoto stiklo ar dar kitoks. Be to, užsakovams tai yra gana brangus menas. Todėl užsakymų kol kas nėra daug. Vitražai dažnai tampa tik parodų objektais ar interjero detalėmis.
Lenkijos lietuviškų mokyklų moksleiviai pažįsta Tave kaip Punske leidžiamų vadovėlių dailininkę. Ar daug kitiems iliustruoji knygų ir vadovėlių?
Esu iliustravusi knygutes vaikams „Vyturio“ ir kelioms kitoms leidykloms. Iliustravau vadovėlius „Šviesos“ leidyklai, ne vieną dešimtmetį bendradarbiavau su vaikų žurnalu „Genys“.
Kaip vertini Lietuvos vyriausybės politiką kultūros ir meno žmonių atžvilgiu?
Mano nuomone, Vyriausybė, pagal esamas galimybes, stengiasi paremti menininkus, skirdama stipendijas, premijas, pervesdama lėšas kultūros rėmimo fondams. O kad tų lėšų visada trūksta – čia jau kitas dalykas. Aišku, dar kartais trūksta įsiklausymo, bet čia jau ir Seimo, dėl kai kurių įstatymų sukūrimo ar papildymo (dėl menui skiriamų lėšų statybos projektuose, paveldo išsaugojimo ir kt.). Viskam reikia laiko ir didesnės pačių menininkų iniciatyvos. Labai norisi pasidžiaugti, kad šiuo metu tikrai turime kultūros ministrą – dr. A. Gelūną.
Papasakok apie savo tėvelio naujai išėjusius albumus.
Tėveliui dar esant gyvam, buvo pasiūlyta išleisti knygą kaip Lietuvos nacionalinės premijos laureatui, nes tuo metu tam buvo numatyta skirti lėšų. Jis to padaryti nebespėjo…
O mums su broliu teko naujai pergalvoti tokios knygos koncepciją. Vienaip savo kūrybai skirtą knygą komponuoja pats autorius, o kitaip – jam išėjus, tenka daryti kitiems…
Mes nutarėme, kad reikia kiek įmanoma plačiau pristatyti visą tėvelio kūrybą, todėl ir kilo trijų knygų idėja: pirma knyga, skirta grafikai, iliustracijoms, sienų tapybai; antra – tapybai, o trečia – menotyrininkės Nijolės Tumėnienės straipsniui „Gyvenimas mene“, tėvelio rašytiems straipsniams, interviu su juo bei plokštelei su katalogu, tekstu, tėvelio kurta muzika, J. Matonio filmu.
Dėkoju už pokalbį.
Sigitas Birgelis, punskas.pl