Penktadienį Lietuvos premjeras Andrius Kubilius palinkėjo Lenkijos rinktinei sėkmės per Europos futbolo čempionatą. Daugelis šį pareiškimą jau greičiausiai nurašė „politiniam mandagumui“, tačiau iš tiesų šis teiginys turi žymiai didesnę reikšmę, nei atrodo iš pradžių. Lietuva ir Lenkija išgyvena ne pačius geriausius laikus, kalbant apie tarpusavio santykius. Ir viena, ir kita pusė turi savo argumentų, savų nuoskaudų ir priekaištų. Ši situacija primena klasikinę istoriją apie du ožiukus ant tiltelio, kurią, greičiausiai, kursto tik keletas tuo suinteresuotų politikų.
Tokia priešprieša į konfliktą patekusių pusių yra natūrali – dažniausiai kiekviena instinktyviai puola ir ginasi, siekdamos susilpninti priešininkės poziciją ir tokiu būdu iš konflikto išeiti laimėtoja. Ypač jeigu yra šį konfliktą stebinčių – visuomenė, žiniasklaida, be to, artėja rinkimai.
Tačiau toks konflikto sprendimas yra skausmingas ir ilgas, primenantis teniso partiją, kai abi pusės bando kuo stipriau ir kuo gudriau pasiųsti kamuoliuką priešininkui, kad šis suklystų ir jo neatmuštų: „tu toks“, „tu anoks“, „Jūs to nepadarėt“, „o Jūs mus apgavote“ ir t. t.
Žymiai efektyvesnis yra kitas kelias, kada kuri nors pusė bando išeiti iš konflikto – tada atsiranda proga į nesantaiką pažiūrėti iš šono, be asmeniškumų, nes tik tokiu būdu galima ją spręsti racionaliai, o ne nuo emocijų aptemdytu protu. Šį metodą dažnai bandoma taikyti verslo komunikacijoje, nes įmonės puikiai supranta, kad karas yra paskutinė nesutarimų stadija, kainuojanti nervus, laiką ir, svarbiausia, pinigus.
Gerbiamas premjere, labai teisingai, palaikykime Lenkiją. Ir dar rekomenduoju surengti futbolo rungtynių, kur žaidžia Lenkijos rinktinė, transliacijos peržiūrą kartu su Lenkijos ambasadoriumi ir kitais mūsų valstybės pareigūnais. Gal net ir prezidentė prisijungtų. Parodykime Lenkijai, kad mes esame savimi pasitikintys, kaimynus gerbiantys lietuviai.
Ir nereikia bijoti atrodyti silpnesniais (neva „mus kaltina nebūtais dalykais, o mes juos remiame per Europos futbolo čempionatą“). Tokia pozicija yra smulkmeniška ir veda į aklavietę. Viskas būtų priešingai – stiprus tas, kuris parodo, jog nesantaiką kelianti problema yra ne tokia svarbi, kad sugadintų abipusius santykius, ir svarbus tas, kuris sugeba pirmas ištiesti ranką ir pasisveikinti. Nebūkime tokie rimti, ir problema neatrodys tokia rimta. Parodykime pagarbą, tada ir mus ims gerbti, o Lenkija tiesiog negalės pykti ant Lietuvos, kuri palaiko ją per futbolo rungtynes.
Versle didesnių ar mažesnių nesutarimų ar net konfliktų vyksta kasdien, tačiau įmonės dažniausiai jau turi gebėjimus gesinti juos ankstyvose stadijose ir ieškoti kompromisų, nes taip efektyviau.
Futbolas nėra stiprioji lietuvių pusė, tačiau mes žinome, kad sportas suartina ir padeda išspręsti daug problemų.
Kęstutis Gečas, UAB „Viešųjų ryšių technologijos“ vyriausiasis partneris
Nuotraukoje Kęstutis Gečas
Šaltinis: http://www.delfi.lt/
palaikau tas komandas, kurios man patinka, o ne tas, kurias ‘reikia’ palaikyti, nes taip nutare ‘centro komitetas’ . Pone Gečai, atrodo, Jūs vesrlininkas, turėtumėt būti šiuolaikiškas žmogus, o kalbate nesąmones.
Politinis korektiškumas gal kartais naudingas ir reikalingas, bet tikrai ne sporte.
Aš „sirgsiu“, palaikysiu gražų futbolą. Taip pat visada palaikysiu gražius santykius tarp valstybių net jei ta kita valstybė kažkur Afrikoje. Tai kad Lenkija yra mūsų kaimynė, nesuteikia jai teisės būti niekšele.