Ar saugoti Lenkijoje tautines mažumas, ar pirma stiprinti lenkiškumą?

Prieš šv. Velykas Palenkės vaivados patarėjas tautinių mažumų klausimais paskelbė, kad vaivadijos administracija drauge su kitomis institucijomis bei visuomeninėmis organizacijomis rengia didelio masto informacinę kampaniją, kurios tikslas – skatinti toleranciją ir pagarbą šiame regione gyvenančioms tautinėms mažumoms. Planuojama pasitelkti taip pat tautinių mažumų atstovus bei teisėsaugos institucijas. Programa visų pirma skirta mokyklinio amžiaus jaunimui ir studentams, tačiau tokiu būdu tikimasi pasiekti taip pat platesnį gyventojų ratą. Mat mokykloje įgytos žinios norom nenorom atkeliauja taip pat į mokinių namus, pasiekia šeimas.

Siekis pagirtinas ir ypač tautinių mažumų ilgai lauktas. Tačiau kaip paprastai projekto sėkmė priklausys nuo jo įgyvendinimo būdo. Nors dar tik kuriama projekto koncepcija, jau pasigirsta įvairių pasiūlymų, kurie gali jo sėkmei ir pakenkti. Vienas jų – įvairias veikas vykdyti ten, kur pastaruoju metu vyko išpuoliai prieš tautines mažumas. Taigi potencialus programos taikinys būtų taip pat Punsko savivaldybė. Tokiu atveju nesunku suvokti, kad tolerancijos pamokų vedimas arba žinių apie lietuvius populiarinimas Punsko savivaldybėje, kur absoliuti dauguma gyventojų lietuviai, būtų beprasmis ir neatliktų prevencinių užduočių, norint ateityje išvengti išpuolių prieš juos. Nebent kai kas pamanė, jog išpuolius prieš lietuvius rengė patys lietuviai (!).

Kitas pasiūlymas – į projekto įgyvendinimą pakviesti įsitraukti pačias tautines mažumas – taip pat yra diskutuotinas ir kelia pavojų, jog jos ir toliau bus įspraustos į folkloro barą, neinformuojant daugumos, kad tautinės mažumos atstovai ne tik šoka ir dainuoja, bet ir esą bendrapiliečiai: dirba, mokosi, moka mokesčius, kaip kiti piliečiai atlieka įvairias pareigas ir gali naudotis jiems priklausančiomis teisėmis, kurias reikia gerbti.

Kaip bebūtų, ši iniciatyva reikalinga ir gali tapti svarbiu žingsniu jau seniai Europos Tarybos ekspertų rekomenduotų veiksmų, gerinant tautinių mažumų padėtį, įgyvendinimo link. Svarbu ir tai, kad tokį projektą pasiūlė Palenkės vaivadijos administracija. Būtent šioje vaivadijoje pastaruoju metu pasitaiko daug nacionalistinių ir rasistinių išpuolių, o teisėsaugos institucijos nelabai gali pasigirti sėkmingu šių išpuolių iniciatorių nustatymu.

Švietimo ministerijos atstovai dažnai mėgsta vardinti įvairiausias priemones, kurių imamasi perteikiant mokyklose žinias apie tautines mažumas ar Lenkijoje apsigyvenusius imigrantus. Tai tiesa. Formaliai ypač nuo 2009 metų keičiant mokymo programas šioms žinioms įvairiuose mokymo etapuose skiriama daugiau dėmesio. Tačiau minėtų nuostatų įgyvendinimas dažnai kelia daug problemų. Nors mokytojams suteikta daugiau teisių ir jie skatinami rengti autorines programas, kuriose labiau atsispindėtų regiono istorijos, paveldo, tautinių mažumų klausimai, tai dar nereiškia, kad toje regioninės istorijos programoje atsiranda pakankamai žinių apie tautinių mažumų gyvenimą, jau nekalbant apie objektyvų tų žinių pristatymą. Žinoma, tuose regionuose, kur istorijoje santykiaudavo kelios tautos ir tie santykiai ne visuomet buvo draugiški, viskas priklauso nuo to, kaip mokytojas gebės ar norės tai mokiniams pristatyti.

Žinių apie tautines mažumas nepavyks paskleisti ir nepadidės tolerancija, jeigu į šį klausimą nebus pasižiūrėta kompleksiškai. To neišspręs mokymo procesas, vadovėliai ir mokytojai. Prieš porą metų atlikti sociologiniai tyrimai rodo, jog Lenkijos visuomenės (o tai bendra pasaulinė tendencija) žinių šaltiniai labai pasikeitė. Didžioji dalis informacijos gaunama iš interneto, televizijos, tautinės atminties vietų, muziejų ir, žinoma, šeimos atsiminimų. Taigi mokyklos vaidmuo šiame procese labai sumažėjęs.

Švietimo ministerijos iniciatyvos įvairiais būdais (net finansiškai) skatinti mokyklų bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis, tarp kitko, tautinių mažumų bendruomenėmis, bus nevaisingos, jeigu pačios mokyklos tuo nenorės pasinaudoti. Per dvidešimt metų neteko girdėti, kad kuri nors lenkiška mokykla Seinuose būtų pasikvietusi Lenkijos lietuvių bendruomenės vadovą pakalbėti apie lietuvius – jų kalbą, kultūrą, istoriją. Taigi pati mokykla renkasi: ar pasikvies lietuvių tautinės mažumos vadovus, ar „Seinų sukilėlių“ vardu pasivadinusio sienos apsaugos atsargos karininkų klubo narius. Ir nieks negali paneigti, kad pastaruoju atveju mokiniai supažindinami taip pat su lietuvių ir Lietuvos istorija.

Taigi auklėjimo sėkmė priklauso nuo daugelio komponentų. Tai ne tik žinių perteikimas mokykloje, bet ir tam tikros elgsenos, požiūrių formavimas. O tai vyksta ne tik mokykloje, bet taip pat, pvz., muziejuje, gausiai lankomose tautinės atminties vietose, kapinėse ir pan. Problemų, aišku, kyla ten, kur gyvena tautinės mažumos. Juk visi sutiksime, kad Seinų muziejaus ekspozicijos arba Berznyko kapinėse esantys antilietuviški paminklai tolerancijos ir pagarbos lietuviams nesustiprins. Greičiau priešingai. 2009 metais Lenkijoje atlikti tyrimai parodė, jog net 65 proc. gyventojų informaciją apie Antrąjį pasaulinį karą gavo iš žiniasklaidos (televizijos, radijo, laikraščių). Manau, kad labai nesuklystumėm sakydami, jog panašūs rezultatai būtų, jeigu klaustumėm, iš kur gyventojai daugiausia sužino apie Lenkijoje gyvenančias tautines mažumas. Taigi jau ilgokai trunkantis neigiamos informacijos apie Lietuvą skelbimas veikia taip pat mūsų padėtį.

Ir dar vienas svarbus žinių šaltinis – šeima (pokalbiai, pasakojimai ir pan.). Seimo Tautinių ir etninių mažumų komisijos nuolatinio eksperto dr. Lecho Nijakovskio (Lech Nijakowski) tyrimai atskleidė, kad labai dažnai neigiamą nuostatą tautinių mažumų atžvilgiu išnešama iš šeimos. Šio teiginio pagrįstumą patvirtina tai, kad vis dar pasitaiko atvejų, jog net maži vaikai, pradedantys mokytis mokykloje, sugeba demonstruoti antilietuviškumą (pravardžiuoja bendraamžius, tyčiojasi iš jų kalbos). Metų pradžioje vykusios Seimo Tautinių ir etninių mažumų komisijos posėdžio metu mokslininkas atkreipė dėmesį, kad tai itin didelė problema, kurios pati mokykla nepajėgi išspręsti. Pasak jo, tokiais atvejais labai dažnai mokytojo ir tėvų vaikui perteikta informacija apie tautinės mažumos atstovus diametraliai skiriasi.

Iš Lenkijos Liaudies Respublikos laikų, atrodo, paveldėjome dar vieną problemą, kurią kartais patys sėkmingai savo nenaudai įtvirtiname. Anuomet buvo stengiamasi propaguoti mintį, kad Lenkija tautiniu pagrindu vienalytė. Jeigu jau kai kurios stipresnės tautinės mažumos prasiverždavo į viešąjį gyvenimą, tai buvo stengiamasi jas įsprausti į folkloro užkaborį. Tai lėmė, kad Lenkijos visuomenė nedaug girdėjo ir žinojo apie tautines mažumas, ją pasiekdavo nebent nuogirdos apie mažumų tautinių drabužių spalvingumą ar šokėjų vikrumą. Apie tai, kad tautinės mažumos turi ir kitų poreikių arba problemų, kylančių dėl tautinės tapatybės, nedaug buvo žinoma. Todėl ir šiandien labai sunku šią tradiciją nugalėti. Besitęsiant ginčui dėl Lietuvos lenkų švietimo padėties beveik negirdime informacijos apie Lenkijos lietuvių švietimo padėtį ar kitas problemas. Esu tikras, kad didžioji Lenkijos visuomenės dalis šventai įsitikinusi, jog Lenkijos lietuviai neturi jokių problemų ir susilaukia deramos valstybės paramos. Taigi natūralu, kad mūsų ansambliai susilaukia daugybės kvietimų koncertuoti įvairių švenčių metu, o niekas pernelyg nesivargina ar nenori paklausti: „Ar, be šokių, ką nors daugiau veikiate? Kaip mokote vaikus? Koks nedarbo mastas jūsų regione? Ar tai netrukdo išsaugoti tapatybę?“

Taigi apibendrinant galima pasakyti, kad niekada nebus per daug pastangų didinti pakantumą kitataučiams, ypač kai tas pakantumas drastiškai mažėja. Ligi šiol buvo daug gražių deklaracijų ir programų projektų, tačiau besikeičiantis pasaulis kelia vis naujų iššūkių ir reikalavimų. Daug kas priklauso ir nuo politinės valios valstybėje. Mažai pavyks nuveikti šioje srityje, kai pats politinis elitas nesutaria, ar pirma reikia saugoti tautines mažumas, ar gelbėti Lenkijoje lenkiškumą.

Petras MAKSIMAVIČIUS, „Aušra“, 2012/08