Nesulaužęs žalio lapo priesaikos
„Šitas balandžio sniegas sujaukė gamtą, Velykas ir gyvenimą“, – sakė Marcelijus Martinaitis prieš pat Šv. Velykas, kai „Valstiečių laikraščio“ žurnalistai aplankė jį namuose Vanaginės kaime, netoli Vilniaus. Tada buvo likusios vos kelios dienos iki to lemtingo sekmadienio, po kurio poetas jau nebeatsigavo. Sunku patikėti, susitaikyti su tuo, juolab kad jis švenčių išvakarėse buvo tokios giedros nuotaikos, kaip visada tokiu metu skutinėjo margučius…
Išlydėjo mus stovėdamas savo namelio tarpdury, galva liesdamas staktą, toks aukštas, besišypsantis, languotais monteriškais flanelės marškiniais, baltai apšviestas kovo saulės, dar šūktelėjo, kad nepaslystume leisdamiesi apledėjusiu takeliu…
Užvakar didį poetą į paskutinę kelionę lydėjo visa Lietuva. Iš Šventų Jonų bažnyčios Vilniuje, aidint varpams, pro gimtąjį Universiteto filologijos kiemą, jau nukirstą legendinį filologyno beržą, kurį Marcelijus taip mylėjo, į Antakalnio kapinių Menininkų kalnelį…
(…)
Kukutis gyvesnis už Leniną
Kai kam ir dabar galbūt neramu, kodėl sovietmečiu M.Martinaičio poezija nekliuvo, kodėl jo nepasodino už tą Kukutį, neuždarė į beprotnamį, kur pats „Žmogaus“ autorius E.Mieželaitis neva buvo miežio grūdu pasijutęs. Gal Marcelijus „stogą“ valdžioje turėjęs? Pats poetas yra atvirai prisipažinęs, kad panašių klausimų kildavo ir jam pačiam. „Ir anais laikais po kokio literatūrinio renginio kas nors priėjęs paslaptingai klausdavo manęs: „Kaip tas Kukutis praėjo?“ O „praėjo“ be didelių nuostolių. Gyvenime būna keistų dalykų, kurių ne tik aš negaliu paaiškinti. Prisimenu, mane pasikvietė leidyklos vyriausiasis redaktorius, peržiūrint tas paslaptingo skaitytojo pastabas, man netikėtai pasakė maždaug taip: „Tegu eina tas kvailys, kas jį rimtai besupras!“
Tačiau tauta suprato kaip dera. „Tas Kukutis už Leniną gyvesnis!“ – prisimenu, džiaugėsi mano tėvas, skaitydamas 1977 m. pasirodžiusias „Kukučio balades“. O jų autorius vėliau spėjo, kad tai Kukutis už jį būdavo sodinamas, slapstėsi nuo cenzorių pomirtiniame pasaulyje, iš kur sėkmingai grįždavo su špyga kišenėje… Išeitų, kad M.Martinaičio „stogas“ ir buvo tas kvailys, žemaitis Kukutis, gelbėjęs jį nuo beprotnamio ir kitokių represijų sovietinėje absurdo tikrovėje, kai, anot poeto, protingiausi žmonės buvo uždaromi į psichiatrijos ligonines.
Apsilankymas Vanaginėje
M.Martinaitis gebėjo diskutuoti sudėtingiausiomis temomis, gvildenti opiausias nūdienos problemas, bet buvo kaip reta malonus ir nuoširdus žmogus. Jis ir pats yra pripažinęs, kad kur kas mieliau jam šnekėtis ne apie aukštas materijas. Jo paprastumas buvo kerintis.
Taigi ir Vanaginėje tada kalbėjomės ne apie politiką ar poeziją, o apie ūkiškus, kasdienius dalykus: tėvų namelį, perkeltą iš gimtojo kaimo, poetui mielesnį nei butas Senamiestyje, nes ten trūksta oro ir tylos. Apie vandenį, kurio čia, bevandenėje vietoje, yra tik šuliniuose, užtat labai skanaus… Apie sodo kaimynus, kurie gal ir pernelyg arti, užtat labai geri… Apie margučių raštus ir spalvas, tokias žemaitiškai santūrias, o tie raštai ateina beskutinėjant, iš debesų ar iš galvos, todėl niekaip negali būti pakartoti…
(…)
Beržas kaip relikvija
Namelio šeimininkas vertybes suprato savaip. Atsisveikindamas parodė relikviją, kabančią namo prieangyje – beržo Vilniaus universiteto filologyno kiemelyje, jau nupjauto, piešinį su eilėmis. „Va, tą beržą nors šitaip išsaugojau. Et, kiek čia visko po tuo beržu būta, kiek kvailiota!“ – atsiduso valiūkiškai šypsodamasis. Ir pridūrė, kad galbūt ir jis kaltas, kad Lietuvoje tiek daug jaunų poetų, panašiai susigadinusių gyvenimą, bet užtat yra ir labai gerų…
Prieš pat Šv. Velykas „Valstiečių laikraštyje“ išspausdintame paskutiniame pokalbyje su poetu, jo paties užrašytame tuo senuku kompiuteriu, nedrįsau pakeisti nė vieno žodžio. Tačiau šventvagiškai pakeičiau patį teksto pavadinimą „Kaimas yra didžiausias tautos kūrinys“ į kitą, kuris man atrodė kur kas aktualesnis: „Poetai į pensiją neišeina“.
Dabar telieka pridurti, kad M.Martinaitis ir mirė savo poste, tarnaudamas Tėvynei. Nesulaužęs priesaikos, jaunystėje pasirašytos triskart ant žalio lapo, nors ir nesulaukęs smarkiai vėluojančio pavasario. Jo karstą, uždengtą trispalve, į paskutinę poilsio vietą nešė Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai.
Visas straipsnis čia
Rūta Klišytė, www.valstietis.lt
