2018 m. spalio 19 d. 18.00 val. Punsko lietuvių kultūros namuose vyks XV rudens literatūriniai skaitymai. Šių metų šventėje kompozitorius ir rašytojas Alvydas Augustinas Jegelevičius pristatys Punsko „Aušros“ leidykloje išleistą, Lietuvos šimtmečiui skirtą savo septintąją poetinių tekstų knygą „Eilės iš eilės“.
Renginyje, be autoriaus, dalyvaus aktorius ir režisierius Ramūnas Abukevičius, mūsų krašto literatai Algis Uzdila, Janina Aleksaitė, Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė, Sigitas Birgelis, taip pat lietuvybės puoselėtojas Antanas Šakinis bei Lietuvos radijo diktorius, fotografas ir kaklaraiščių kolekcionierius Juozas Šalkauskas.
Renginio metu bus atidaryta Lietuvos 100-mečiui skirta Juozo Šalkausko kaklaraiščių paroda.
***
RLS svečią Alvydą Augustiną Jegelevičių kalbina Sigitas Birgelis.
Esate kompozitorius, muzikos atlikėjas, rašytojas. Kuri iš šių meno sričių Jums mieliausia, kam teikiate pirmenybę?
Kadangi daugiausia metų praleista besimokant muzikos, vėliau tapus muzikantu-atlikėju taip pat nemažai metų teko koncertuoti po Lietuvą ir po tuometinės Sovietų Sąjungos šalis, šiek tiek ir užsienyje, tai savaime susidarė ta muzikos pirmenybė, kurioje daugiausiai ir reiškiausi kaip atlikėjas, kaip muzikos kūrėjas ir aranžuotojas. O poezija, poetinė proza atėjo į mane kaip nuostabi mūsų gimtos kalbos muzika jau kiek vėliau, išgirdus ir suvokus žmonių balsų ir gamtos garsų grožį…
Papasakokite apie savo nuveiktus darbus ir pasiekimus muzikos pasaulyje.
Mano pradžia Alytaus muzikos mokykloje, smuiko klasėje. Čia gavau ir įsisavinau pagrindinius muzikos dalykus. Toliau J. Tallat-Kelpšos aukštesnioji muzikos mokykla (dabar konservatorija), chorinio dirigavimo ir vokalo specialybė. Tada estrados artisto karjera valstybinėje filharmonijoje, J. Tiškaus „Estradinėse melodijose“, vėliau teko vadovauti ir „Vilniaus aidams“ bei toliau studijuoti konservatorijoje. Žodžiu, mano muzikinė veikla pynėsi ir su studijom, ir su darbu. O pasiekimai?.. Jų būta dar nuo Alytaus „Aisčių“ roko grupės 1970 m., vėliau aukščiau paminėti filharmonijos kolektyvai, o nuo 1977 m. prasidėjo intensyvus bendradarbiavimas su Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestru, kuriam tada vadovavo vyr. dirigentas Aloyzas Končius. Šiam orkestrui sukūriau daugiausia savo dainų ir instrumentinių pjesių partitūrų. Didžiausio populiarumo susilaukiau iš dainų, kai kurios jų skamba jau kelis dešimtmečius net ir anapus Atlanto. Tai „Baltas lino gyvenimas“, „Pirmosios gėlės“, „Vaikystės šviesa“, „Obelis“, „Barbora“, dar kitos… Darbas su orkestru buvo kūrybiškiausias ir brandžiausias mano kūrybinis laikotarpis. Vėliau, iširus orkestrui ir įsigalėjus elektroninėms ir skaitmeninėms technologijoms, kūriau elektroakustinę (midi-audio) muziką teatrams, animaciniams, dokumentiniams filmams, televizijos serialams, taip pat dainas. Buvo laimėjimų ir premijų įvairiuose konkursuose, festivaliuose.
Kaip prasidėjo Jūsų nuotykis su poezija? Kokia jos reikšmė Jūsų gyvenime?
Iš tikro nuotykis. Tie nuotykiai daugumai mūsų pasireikšdavo dar mokykloje, o kai kurie jų tapdavo lemtingi visam gyvenimui. Man sekėsi fantazuoti, improvizuoti, nes buvau ir padūkęs, ir „cekavas“ vaikas, kaip močiutė sakė. Taigi iš tų žaidimų rasdavosi ir atradimų. Mokytojai pagirdavo už rašinius-atpasakojimus, ketureilius kupletus-kalambūrus-grimasas ir dedikacijas mergaitėms visi mes parašinėdavom, o gyvu žodžiu už kampo dar ne tokių dalykų prikurdavom… Tikras mano nuotykis-santykis su poezija atsirado tada, kai suvokiau, kad neturiu tiek daug laiko aprašinėt visa aplink, kad reikia maksimaliai suspaust tekstą, paliekant priežastingumo potekstes kaip kodus, ženklus-runas, algoritmus-šaknis, kurias įminti bandytų ir stengtųsi skaitytojas, tokiu būdu paverčiant jį savo suokalbininku, bendraminčiu, net bendraautoriumi. Tai iš visuomeniškumo prasmės suvokimo – kad ne aš ir ne mano svarbiausia, bet mūsų visų, ta prasme, kad skaitytojas pajustų adekvatumą skaitydamas ir kiek įmanoma arčiau atpažintų save. Bet jei spausdamas tekstus to siekiau eilėse, tai poetinė proza švystelėjo platesniais kontūrais „Vydutyje“, poemų knygose…
Neseniai Punsko „Aušros“ leidykloje išleidote septintąją savo poezijos knygą. Kaip ji buvo sutikta Lietuvoje?
Gerb. Sigitai, pirmiausiai dėkoju už pagalbą leidžiant šią knygą. Jūsų ir „Aušros“ leidyklos dėka mano septintoji knyga Vilniuje atsirado dar gegužės pabaigoje, o birželio pradžioje ji buvo gražiai sutikta „Naujosios Romuvos“ žurnalo bičiulių Vilniaus „Žinijos“ draugijos salėje, Kalvarijų 2. Tai pirmos sutiktuvės, o antros įvyko rugsėjo dešimtą dieną Rašytojų sąjungos salėje. „Valstiečių laikraštyje“ publikuotas Virginijos Genienės straipsnis su nuotraukomis yra paskelbtas internete. Esu visiškai patenkintas ir laukiu nekantriai trečio savo knygos „Eilės iš eilės“ pristatymo Punske.
Kuo gyvena, kuo šiuo metu verčiasi Alvydas Augustinas Jegelevičius?
Kruta – laksto rytais Vilniuje po Visorių miško parką, nerimsta – rašo, brauko, groja, džiazuoja, improvizuoja, vėl rašo, taiso ir t. t. Tada šoka prisiminęs, kad vėluoja ten ir ten, lekia kaip patrakęs tai į mokyklą, tai į radiją ar restoraną. Rausia rankinę ieškodamas telefono – neranda, o kai tik suranda, telefonas pats iššoka iš rankų – gaudo, pasilenkia, tada akiniai nukrenta, o kol graibo jų viena ranka, iš kitos iškrenta mašinos rakteliai, o tada, o tada, o tada… Nes dėl visko kaltas ponas Rugsėjis, užsukęs savo kasmetinį mokslo ratą, vis baksnoja kiekvienam, taigi ir man – mokykis, vaikeli, tėveli ir seneli…
Dėkoju už pokalbį.
Sigitas Birgelis, punskas.pl