Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys jį seka, nes pažįsta jo balsą. Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso“.
Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia.
O Jėzus kalbėjo toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš – avių vartai. Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, todėl neklausė jų avys. Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras. Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“.
Kiti skaitiniai: Apd 11, 1-18
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vitas Kaknevičius
Dievas davė atgailos malonę. (Apd 11, 1-18)
Niekada nieko neteiskite pagal išorę ar pagal aplinkybes, į jas nuoširdžiai neįsigilinę. Gali būti taip, kad krikščionis, kurio elgesys mus stebina, veikia paklusdamas Dievui. Šitaip atsitiko ir apaštalui Petrui, kai jis nuėjo pas Kornelijų ir valgė jo namuose. Dėl šitokio jo elgesio žydų kilmės tikintieji jam priekaištavo (žr. Apd 11, 2). Vėliau Petras papasakojo jiems, kokie nepaprasti dalykai atsitiko Kornelijaus namuose.
Senajame Testamente buvo rašyta apie pagoniškų tautų išgelbėjimą (pvz., Iz 49, 6; 65, 1). Petras apie tai prisiminė savo pirmajame pamoksle, sakydamas, kad kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas (Apd 2, 21). Anaiptol nebuvo lengva patikėti apaštalo Petro žodžiais, bet jo širdis liudijo, kad kiti, girdėdami jo žodžius, jautėsi saugūs. Juk jums skirtas pažadas, taip pat jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas (Apd 2, 39). Norint nuraminti brolius iš Jeruzalės, jiems reikėjo pateikti akivaizdžių įrodymų. Tam pasitarnavo apaštalo Petro pasakojimas, kurį patvirtino ir šeši apaštalą lydėję liudininkai.
Sužinoję apie tai, kokį regėjimą matė apaštalas Petras, kaip jis buvo nuvestas pas Kornelijų, patyrę, kad net Šventoji Dvasia nužengė ant tų pagonių, visi broliai Jeruzalėje suprato, jog tai atsitiko Dievo valia, ir ėmė šlovinti Dievą.
Kai admirolas Derville gulėjo mirties patale, parodė vienam savo šeimos nariui kryželį, kurį visuomet nešiojosi, ir tarė: Norėčiau, kad dabar čia būtų tie, kurie sakosi netikintys, bet aš noriu jiems pasakyti, kad tikėjime yra tokia JĖGA, kurios niekur kitur negali rasti.
Tai šventa tiesa, kurią tada prieš mirtį pareiškė didysis gyvenimo patyrimą turintis admirolas Derville. Prislėgus gyvenimo naštai ne vienas suklumpa po kasdienybės kryžiumi ir tada trokšta pasiguosti Viešpačiui, kad įgautų naujų jėgų, o gulėdamas mirties patale spaudžia kryželį prie krūtinės kaip didžiausią atgailos ženklą. Tai yra troškimas tinkamai pasiruošti susitikimui su Kristumi. Kryžius – mūsų stiprybė ir viltis, atgaiva ir palaima. Kryžius mums tampa palaima tada, kai mes stengiamės savo gyvenimą tvarkyti pagal Nukryžiuotojo valią. Tada galime daugiausiai gauti Viešpaties teikiamų malonių.
Mergaitė, kuriai buvo tik 10 metų, klausė Morkaus de Montegallo pamokslo. Jis prašė kiekvieną, kad kas pavasarį išlietų nors vieną vienintelę ašarą, prisiminę Kristaus kančią. Geraširdė mergaitė ypač prašė dangiškosios Mergelės Marijos pagalbos ir stengėsi kaip įmanydama tą prašymą išpildyti. Nugalėjo ji visas kliūtis, meditacijos knygos skaitymas jai davė vis naujų minčių ir supratimo apie Viešpaties kančią. Ne vieną ašarą ji išliejo, o srovėmis jos tekėjo. Mergaitė siekė tobulumo, todėl ji liko Šv. Klaros vienuolyne. Šiandien ji žinoma kaip palaimintoji Baptista Varoni. Tokio tobulumo jai pasiekti padėjo ta ašara, kurią ji pasižadėjo išlieti kiekvieną pavasarį, apmąstydama Kristaus kančią. Taigi, svarbiausias žmogaus dvasios laimėjimas yra tada, kai jis išlieja nors vieną nuoširdžią ašarą pagalvojęs apie kruviną Kristaus kančią.
Džiaukimės tuo, kad Viešpaties malonė pasiekė mus. Jeigu dar nesate patyrę tos malonės, tai paskubėkite priimti ją, kad gautumėte amžinąjį gyvenimą. Motina Teresė sakė: jeigu ir niekas nevertina jūsų daromo gero, vis tiek jį darykite. Dievui tai patinka ir Jis už viską atlygins. Tikras nuoširdus gyvenimas leidžia degti meile aktyvųjį gyvenimą ir išeikvoti visą energiją. Jis tamsiuose vargingųjų kvartalų skersgatviuose, pačiose sunkiausiose varguolio nelaimėse mums leidžia rasti Jėzų, žmogų – Dievą, nuogą ant kryžiaus, liūdną, visų niekinamą, kančios žmogų, kurį kaip kirminą sunaikino nuplakdami ir nukryžiuodami. Šis vidinis gyvenimas padeda mums tarnauti Jėzui.
Bernardinai.lt