Jėzus kalbėjo minioms:
„Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“.
Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.
Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane.
Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. Evangelija (Jn 6, 51–59)
***
Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius
Praėjusį sekmadienį girdėtu Jėzaus atsakymu žydams prasideda šios dienos skaitinys. Jėzaus klausytojai čia pat reaguoja, tačiau kol kas nedrįsta užduoti jiems rūpimo klausimo. Jie ginčijasi ir klausinėja vienas kito. Žmonės jau patyrė, kad Jėzus savo atsakymais nesirengia tenkinti vien jų smalsumo, bet veda juos į vis gilesnį apreikštos tiesos suvokimą. Jėzus ramiai ir tvirtai moko: Jo duodamas maistas būtinas kiekvienam, trokštančiam gyventi.
Jėzaus duodamas valgis ir gėrimas nėra vien tik simboliai ar kokia magija – tai pats Jėzus. „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje ir aš jame“. Valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują dar nereiškia, kad užtenka tik priimti Komuniją. Tai reiškia, kad reikia visiškai save sujungti su Juo, su Jo asmeniu, Jo galvojimu, Jo vertybėmis ir Jo misija skelbti Dievo karalystę. Jėzus kviečia sekti Jį ir visiškai Jam atsiduoti. Klausydami radikalių Jėzaus žodžių privalome susigėsti dėl to, kaip dažnai elgiamės su Jo Kūno ir Kraujo sakramentu. Kartais žvelgiame į Mišias kaip formalias kulto apeigas, žmonės neretai abejingai svarsto, eiti ar neiti į Mišias, tarsi tai būtų koks paprastas renginys ar susiėjimas. Be Komunijos mūsų gyvenimas su Viešpačiu neįmanomas. Ši dovana duodama ne dėl mūsų moralinio vertumo. Tai iš tikrųjų yra vargstančių, nusidėjėlių ir alkstančiųjų sakramentas.
Amžinąjį gyvenimą per Eucharistiją galime laimėti, kai tai, ką valgome, susiejame su tuo, kaip gyvename. Priimdami Eucharistiją tampame viena su Kristumi: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje ir aš jame“ (Jn 6,56). Nesame palikti likimo valiai su įsakymų ir draudimų sąrašu. Mums duotas pažadas, kad kiekvienas iš mūsų gali pasiekti malonę matyti taip, kaip mato Jėzus, kalbėti, kaip kalba Jėzus, ir melstis taip, kaip meldžiasi Jėzus. Mes galime tapti Kristumi pasauliui! Užtat Mišių pabaigoje esame siunčiami mylėti ir tarnauti Viešpačiui, kad Jo meilę, malonę, atleidimą ir tarnavimo dvasią skleistume savo aplinkoje.
Viešpatie, siųsk savo Šventąją Dvasią, kad ji atvertų mano akis tam dvasiniam maistui, kurį mums tieki.
Bernardinai.lt