Tada žydai ėmė murmėti, kad jis pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus“. Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: ‘Aš esu nužengęs iš dangaus’?“
Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję! Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą.
Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų.
Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Evangelija (Jn 6, 41–52)
***
Ar paklusniai ir pasitikėdamas priimi Dievo Žodį? Nemažai Jėzaus amžininkų, jų tarpe ir tikėjimo vadovai, atmetė Jo autoritetą. Jie niekino Jėzų, nes manėsi žiną, kas Jis – neišsilavinęs darbininkas iš kažkokio užkampio, vadinamo Nazaretu. Jėzaus motiną Mariją ir Juozapą jie laikė paprastais, nieko nepasižymėjusiais žmonėmis. Kaip toks eilinis žmogelis gali teigti kalbąs Dievo vardu? Jie dar labiau įsižeidė, kai Jėzus pretendavo į tai, kas priklausė tik Dievui. Jėzus sakėsi esąs iš Dievo ateinančio amžinojo gyvenimo šaltinis (Jn 6, 51). Argi mes nedarome tos pačios klaidos, kai atsisakome klausyti kitų, jei manome juos esant prastesnius už mus? Galime nepastebėti mums per kitus žmones kalbančio Dievo, ypač jei niekiname Jo pasirinktus įrankius. Jonas pastebi, jog žydai murmėjo prieš Jėzų. Jie klausėsi kritiškai nusiteikę, o ne su atvira širdimi bei nuoširdžiu troškimu sužinoti, ką Dievas byloja per savo Sūnų. Galima įvairiai klausytis kito žmogaus: jaučiant pranašumą prieš jį; abejingai; arba nusiteikus ką nors naujo išmokti, augti ir bendraujant keistis. Kaip tu klausaisi Dievo Žodžio?
Dievas siūlo savo žmonėms gyvenimo pilnatvę, tačiau galime jos ir nepastebėti. Kas gi yra toji gyvenimo duona, kurią Jėzus pasiūlo klausytojams? Visų pirma – tai paties Dievo gyvenimas, kuris palaiko mus ir dabar, ir būsimame gyvenime. Rabinai sakydavo, kad tyruose klajojanti karta neturės dalies būsimame gyvenime. Skaičių knygoje rašoma, kad pabūgę pavojų pažadėtoje žemėje žydai buvo pasmerkti klajoti tyruose, kol išmirs toji maištingoji karta. Rabinai taip pat tikėjo, kad pražiopsojęs pažadėtąją žemę tėvas taip pat pražiopsojo ir būsimąjį gyvenimą. Kai Jėzus mums pasiūlo tikrąjį gyvenimą, Jis mus atveda į naują pasitikėjimo, meilės ir klusnumo santykį su Dievu. Šis gyvenimas yra kupinas patvarios meilės, bičiulystės, bendrystės ir vienybės su Tuo, kuris mus sukūrė meilėje, kad būtume su Juo amžinai. Nepriimti Jėzaus reiškia atmesti amžiną, nesibaigiantį gyvenimą su dangiškuoju Tėvu. O Jėzaus kaip gyvenimo duonos priėmimas teikia ne tik gyvybę ir dvasinį peną šiame pasaulyje, bet ir šlovę ateinančiame. Ar priimi Viešpatį Jėzų kaip savo gyvenimo duoną?
Viešpatie Jėzau, Tu esi gyvoji duona, palaikanti mane ir šiame gyvenime, ir per visą amžinybę. Padaryk, kad visada alkčiau tikrosios ir stiprinančios duonos, kuri nužengia iš dangaus; kad atrasčiau joje peną ir stiprybę, kurių man taip reikia Tave mylėti ir Tau tarnauti per visas savo gyvenimo dienas.
Pagal „RCNet Daily Scripture Readings and Meditations“ parengė M. Burdulytė
Bernardinai.lt archyvas