Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje.
Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.
Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.
Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs.
Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų.
Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“
Evangelija (Jn 15, 9–17)
Evangelijos skaitinį komentuoja Virginija Mickutė
Visą savaitę Dievo žodis mums atkakliai kalba apie meilę. Bet ką naujo šiandien dar galima pasakyti apie meilę? Per daug yra apie meilę mūsų kalbėta, per mažai ja gyventa.
Kas gali nusakyti begalinę, neaprėpiamą, nenusakomą Dievo meilę žmogui? Viena nuostabi giesmė kalba apie Jėzų – surastą draugą, kuris yra artimesnis už brolį, kuris prisiliečia intymiau už mylimąją ar mylimąjį; apie surastą viltį, kuri ištikimesnė negu motina savo vaikui. Paprasta ir mūsų gyvenimo užduotis – „vienam kitą mylėti“.
Vienas brolis šią savaitę mėgino mane įtikinti, kad viskas yra paprasta. Tuo metu įkritusi į rūpesčių sūkurį aš, aišku, juo nepatikėjau. Iš tikrųjų, kai esi taip arti medžių, sunku pamatyti, koks gražus yra visas miškas. Dažnai reikia naujo žvilgsnio, kad pamatytumei tai, kas akivaizdu. Mums, dažnai pametantiems iš akiračio svarbiausius dalykus, kaip dovana ateina Sekminių laikas. Tuščiomis ir atviromis širdimis šaukimės Šventosios Dvasios. Ji užpildys visa, ko dar trūksta mūsų išminčiai, vilčiai ir meilei.
Bernardinai.lt