Astrida Lindgren – neeilinė, įkvepianti asmenybė. 2012 metų lapkričio 14-ąją viso pasaulio skaitytojai švenčia jos 105-ųjų gimimo metinių sukaktį. Šia proga Punsko Dariaus ir Girėno mokyklos svetainėje suruošta parodėlė. Mokiniai susipažįsta su A. Lindgren kūryba ir jos biografija, skaito jos parašytas knygas, žiūri filmus, patys kuria ir žaidžia…
Koks Astridos Lindgren paveikslas mumyse 10 metų po jos mirties?
Astrida Lindgren, tai žymiausia, mylimiausia Švedijos rašytoja. Populiariausių vaikų rašytojų suvestinėse ji užima vis pirmas vietas. Be to, A. Lindgren kūrybą galima laikyti reikšmingiausiu kultūriniu eksportu, nes jos knygos išverstos į 60 kalbų ir leidžiamos daugiamilijoniniais tiražais. Astridos Lindgren vardas suteikiamas ligoninėms ir mokykloms… Jos biografinis portretas kelia tikrą nuostabą. Būdama 37-erių, staiga išniro iš anonimiškumo šešėlio ir atsidūrė aiškioje prožektorių šviesoje. Ji buvo guvi, žaibiškų bei išradingų atsakymų čempionė. Mintis formulavo greitai, išradingai ir tuoj pat pateikdavo atsakymą. Astrida atkeliavo į suvaržymų kupiną pasaulį ir metė iššūkį tiems, kurie skelbiasi baikščios moralės ir gero skonio sargais.
Kiekvienais metais jos sėkmė augo visame pasaulyje. Gimtadienių progomis ją sveikindavo visos Europos politikai ir karališkosios šeimos. Įdomu, kad Astridos knygos besąlygiškai pripažįstamos Rusijoje. Jose rusai randa paslėptą minties laisvę, kuri padeda laužyti nusistovėjusias normas, sustabarėjusį mąstymą ir požiūrius į tam tikrus dalykus…
Perkopusi savo septyniasdešimtmetį Lindgren pradėjo dar veržliau žengti į viešąją areną ir tapo viena iš geriausių nuomonės formuotojų savo šalyje. Darė įtaką mokesčių politikai, atominės energetikos, migracijos, vaikų teisių klausimams.
Jos kūryba skaitoma siekiant paguodos sunkiomis minutėmis – aprašytos istorijos niekada nesensta, nes Astrida Lindgren kelia reikalavimus savo skaitytojams: egzistencinius, moralinius.
Pasakodama apie save ir savo praeitį A. Lindgren visada viską vaizduodavo tik šviesiosiomis spalvomis. Intensyvus vaikystės žaidimų pasaulis, pasitenkinimas, gamtos sukelti konkretūs išgyvenimai, brolis, seserys, žaidimų draugai, mylintys tėvai, – viskas nuspalvinta geltona saulės spalva… Panirkime į Astridos vaikystę. Gal čia slypi genialumo paslaptys, kurios ir mus galės stebuklingai praturtint ar pasukti kita linkme galvojimą apie mūsų pačių vaikus?
Astrida gimė 1907 m. lapkričio 14 d. Švedijoje, netoli Vimmerby miestelio, Smalande. Jos tėvai tai Samuelis Augustas Erikson ir Hana Jonsson. Prieš vedybas Samuelis ilgai ir ištikimai laukė savo ketveriais metais jaunesnės būsimos žmonos. Haną Samuelis pastebėjo, kai jam buvo 13 metų. Tai įvyko parapijos namuose, kur buvo surengtas tikybos žinių patikrinimas. Nuo tada Samuelis negalėjo Hanos užmiršti, nors susitikdavo labai retai. Netikėtai 1903 metų žiemą savo meilę pamatė gatvėje. Pasikalbėję ėmė susitikti vis dažniau – eidavo pasivaikščioti, gerti arbatos.
Nors Samuelis buvo susirgęs meilės liga, niekaip neišdrįso paklausti Hanos, ar ji panorėtų tapti jo žmona. Po kelių mėnesių, balandžio pirmąją, vienuoliktą vakaro, vėjui bloškiant šlapią sniegą, Samuelis galiausiai prisivertė paklausti: „Ar manai, kad tu ir aš galėtume kartu laimingai gyventi?“ Tada Hana atsakė: „Tam jėgos mūs per menkos“. Ir Samueliui teko laukti dar dvejus metus.
Laiškai, saugomi rudoje skrynioje, yra nepaprasti ir labai jaudinantys. „Po paskutinio tavo apsilankymo čia nebuvo nė dienos, taip, netgi nė valandos, kad nepagalvočiau apie tave. Tikiuosi, kad tu manęs nepamirši ir aš visad galėsiu ilsėtis prie tavo širdies – tu esi moters idealas“, – rašo Samuelis Augustas savo pirmajame laiške Hanai po piršlybų Vimberio kapinėse po uosiu. „O, mano mylimoji, – prideda jis, – neabejok mano meile, ji tvirta kaip uola“. Samuelio ir Hanos laiškai yra unikalūs. Amžių sandūroje nei švelnumas, nei aistringi meilės prisipažinimai nebuvo populiarūs. Jųdviejų meilė neužgeso ir po vestuvių.
Samuelio Augusto pusbrolis pasakoja: „Nemanau, kad kas nors šioje žemėje buvo taip mylimas kaip Hana. Šventėje ji sėdėdavo tokia graži, su auksine sage. Samuelis Augustas retsykiais atsiskirdavo nuo kitų vyrukų ir vis prieidavo prie moterų tik tam, kad pažiūrėtų, kaip sekasi Hanai. „Kaip laikaisi, drauguže?“ – sakydavo jis. „Kaip sekas mano meile?“ Žinoma, kai kurioms ūkininkų žmonoms tai atrodė siaubinga. Jos juk gaudavo taip mažai meilės. Po daugelio metų Astrida sakydavo, kad vaikams naudinga matyti tėvų tarpusavio švelnumą. „Mes buvome įpratę, kad tėvas bent valandėlę stovi apkabinęs motiną ir ją glosto“.
Kitąkart Astrida pasakoja: „Savo vaikystėje mes turėjome du dalykus – saugumą ir laisvę. Buvo saugu su tais dviem žmonėmis, kurie taip labai rūpėjo viens kitam ir kurie visados buvo šalia, kai mums jų reikėjo, bet šiaip jau leido laisvai ir laimingai skrajoti po fantastiškas žaidimų erdves mūsų vaikystės Nese. Žinoma, mus auklėjo būti paklusniais ir dievobaimingais pagal to laiko paprotį, bet žaisdami buvome nuostabiai laisvi. Mūsų vaikystėje buvo nepaprastai mažai nereikalingų barnių. Mama tuščiai nešnekėdavo tikriausiai dėl to, kad paprastai paklusdavome iš pirmo karto. Tačiau ji nekėlė galybės nereikalingų ir neįmanomų reikalavimų…“
Meilė Samueliui Augustui buvo jėga, o ne priklausomybė, todėl visas jo gyvenimas buvo paženklintas meilės, tuo pat metu išsaugant savarankiškumą. Ir dėl šios priežasties jo nesužlugdė skausmas Hanai mirus. Jis buvo unikalus, nes jame derėjo savybės, kurios retai būna viename žmoguje. Jis buvo naivus, bet ir įžvalgus vienu metu. Malonus, bet nenuolaidus. Kėlė didelę pagarbą aplinkiniams, niekam nekeldamas baimės. Jis buvo labai taupus ir tuo pat metu dosnus.
Samuelis Augustas buvęs labai aktyvus ir linkęs bendrauti darbo žmogus, bet kartu ir švelnus, atviras žmogiškųjų santykių niuansams. Jis ir tipiškas realistas, ir svajoklis. Be to, Samuelis Augustas – genialus pasakotojas, nepaprastai gerai prisimenantis žmones, aplinką ir situaciją. Jis žinojo tūkstančius mažų, konkrečių detalių iš savo vaikystės, galėdavo tiksliai pasakyti, kiek kainavo jaučiai amžiaus pradžioje ir ką turėjo įsidėjęs į krepšį, kai 1902 m. važiavo į miestą. Jis tiksliai prisiminė posakius ir komiškas replikas. Hana – šaltesnė, bet inteligentiška moteris. Jaunystėje rašė eiles ir svajojo tapti mokytoja. Skaitant jos laiškus sunku patikėti, kad ji tik šešerius metus lankė liaudies mokyklą. Ji formuluoja mintis lengvai ir su įgimtu kalbos ritmo pojūčiu.
Tokioje aplinkoje Astridos ir jos brolio bei seserų vaikystė Nese buvo neeilinė. Jie visi, net ir sulaukę garbaus amžiaus, išsaugojo savyje pirmą žaismingumą, šelmiškumą, užsidegimą ir tarpusavio ryšį. Pati Astrida, sulaukusi rimto amžiaus, dar ilgai nesiliovė karstytis po medžius. Žaidimai, juokas, saugumo jausmas ir tėvų meilės atsiminimas nulėmė seserų santykius ir vaikystės paveikslą. Jie visi gerai suvokė, kad unikalų stiprybės ir džiaugsmo kapitalą – tarsi stiprią šviesą – išsinešė su savim iš savo gimtųjų namų. Vaikystė yra Astridos kūrybos sąlyga. Ji tarsi niekad nenustojo gyventi vaikystėje. Ten ji judėjo lengvai ir nieko nevaržoma, perlipdavo visas tvoras…
(Bus daugiau)
Marytė Malinauskienė, punskas.pl